Apie tinginio atostogas su žvaigžde

Kažkaip skausmingai suvokiau, kad jau dvejus metus nebuvau anei jokiame festivalyje, anei atostogų užsieniuos. Manau, tai vadinama užsisėdėjimu. Nusprendžiau greitai padėtį pataisyti, išrūkau Mėnesėlin Juodaragin, iš karto po jo – Turkijon. Šioje šalyje lankiausi pirmą kartą, taip pat pirmą kartą nusprendžiau pasidaryti visiškas tinginio atostogas, be jokių kelionių, lankytinų vietų lankymo ar pažinčių su vietinių gyvenimu. Mano nuomone, Turkija šiam tikslui idealiai tinka: saulėtas oras, šilta jūra, skanus maistas, malonūs žmonės, skrydis neilgas – kas gali būti geriau?

Iš tiesų neapsigavau, puikiai pailsėjau, pasikroviau geros nuotaikos ir šiltos energijos, kuri padės lengviau ištverti mūsiškes rudens darganas.

Bet labiausiai tai turbūt atostogos patiko mano pusantrų dar neturinčiam sūnui – šitokio ir šitiek dėmesio vargu ar dar kada jis sulauks. Turkai labai myli vaikus, o jau tokius šviesiaplaukius mėlynakius pamaivas kaip maniškis – tiesiog dievina. Visur visi kiekvienai progai pasitaikius jį bučiuoja, glosto, ima ant rankų, kalbina, laksto iš paskos, žaidžia, išdykauja ir džiūgauja dėl elementarių jų poelgių, pavyzdžiui, vienas vyrukas prisėdo paplūdimyje su juo pažaisti ir kiekvieną kartą, kai mažylis iškėlęs rankas paberdavo smėlį ar padaužydavo pirštais per žemę, suaugusiam jo žaidimų draugui tai sukeldavo vos ne euforiją – kaip nuostabiai jis žaidžia! Dar vis į mane žvilgteldavo, ar aš mačiau, kaip tai neįtikėtinai puiku… Sūnus išmoko atkišti pabučiuoti ranką, kaip koks princas, nes gal jam ne visuomet malonu būti nepažįstamų žmonių bučiuojamam į veidą. Taip pat išmoko labai gražiai maivydamasis pozuoti, kai turkai paprašę su juo fotografuodavosi. Tikra žvaigždė! Viešbučio animatorius kartais vesdavo renginius pasisodinęs mažąjį ant pečių, padavėjai vakarienės ar pietų metu žaisdavo su juo, leisdami man ramiai pavalgyti, kambarinės padovanojo balionų, o pardavėjai prisegiojo Fatimos akių prie jo vežimėlio.

Aišku, būdama tokio fantastiškai nuostabaus vaiko mama, aš irgi gavau privilegijų – pavyzdžiui, nors atvykome į perpildytą viešbutį keliom valandom anksčiau, nei galima buvo įsiregistruoti, kambarį gavom iš karto ir nereikėjo lūkuriuoti kažkur foje su lagaminais. Arba kartą vežiau savo stebuklą vežimėlyje šaligatviu, ant kurio buvo prisiparkavęs autobusiukas ir trys vyrai iškrovinėjo prekes. Nors aš laisvai galėjau apvažiuoti aplinkui, mane pamatę dėdės kaip mat pasitraukė, uždarė duris, kad galėčiau tiesiai sau prariedėti.

Tai tokie vat įspūdžiai. Mielai grįžčiau dar.

Hits: 1