Apie tai, kuo tikime

Skaitau knygą apie depresiją. Pirmuosiuose jos skyriuose malama į miltus visuotinai paplitusi teorija apie cheminę smegenų sudėtį, apie tai, kad depresija sergantiems asmenims trūksta serotonino ir dėl to juos reikia gydyti antidepresantais, kurie subalansuoja cheminius elementus.

Susimąstau, kiek daug dalykų mes visgi tikime dėl to, kad mums kažkas taip sakė. Žmonija taip sparčiai žengia į priekį technologijų ir mokslo srityse, tačiau kritinis mąstymas vis dar išlieka mažumos privilegija. Sunku aprėpti ir įsigilinti į įvairias gyvenimo sritis, daug lengviau patikėti ir pasitikėti žmonėmis, kurie yra (ar dedasi) savo srities ekspertai.

Dar lengviau pasitikėti dėl to, kaip nuostabiai veikia placebo efektas. Pradėję vartoti vaistus iš tiesų mes visi pasijuntame geriau, taip pat ir pradėję bet kokį kitą, nemedikamentinį gydymą. Nes svarbu ne veiklioji medžiaga ar stebuklingi veiksmai, o tikėjimas, kad mums tai padės. Niekas kitas taip negydo, kaip tikėjimas.

Reklamuodama savo vedamus Rašymo terapijos užsiėmimus ieškau mokslinių straipsnių iš rimtų psichologijos mokslininkų, kurie būtų tyrinėję šio metodo veiksmingumą ir naudą dalyviams. Ir, žinoma, nesunkiai randu. Lygiai taip pat rasčiau tyrimų, įrodančių jogos, tapybos ar mantrų giedojimo naudą.

Kai žmogus skiria savo laiką, pastangas, energiją ir pinigus tam tikram dalykui, kuriuo tiki, jis veikia. Ir tai visiškai nereiškia, kad visi tie metodai yra akių dūmimas, ar kad antidepresantai yra cukraus piliulės. Kiekvienas, kuriam teko jų vartoti, paliudys apie gana nemalonius šalutinius poveikius – nuo cukraus jų nebūtų.

Man atrodo, kad labai svarbu bent retkarčiais įjungti kritinį mąstymą ir pasitikrinti, ar tai, ką darau, realiai man padeda.

Pavyzdžiui, pernai bandžiau įsigilinti į Mėnulio poveikį man – dalyvavau seminaruose, nusipirkau Mėnulio kalendorių, jungdavausi į Jaunaties ir Pilnaties ritualus, sąmoningai stebėjau savo savijautą ir elgseną skirtingų fazių metu. Visgi manęs tai neužkabino, nors žinau, kad yra moterų, gyvenančių Mėnulio ritmu ir planuojančių įvairius įvykius pagal fazes. O aš nuoširdžiai stengiausi, bet man nepavyko patikėti.

Užtat Rašymo terapija ir jos gydomosiomis galiomis tvirtai tikiu. Jei norėtum prisijungti, maloniai kviečiu:

Spalio 26 d.

Lapkričio 2 d.

Iki malonių ir prasmingų susitikimų!