Apie lietuviškus smilkalus
Kai kalbame apie kūno pojūčius, žmonės dažnai uoslę yra linkę paminėti paskutinę arba priešpaskutinę, mat nesuteikia jai daug reikšmės (tol, kol kažkas šalia jų labai stipriai nesmirda). Tuo tarpu aš esu ne tik labai jautri kvapams, bet ir stipriai emociškai paveiki jų kerams. Užuodus tam tikrus aromatus, manyje akimirksniu gali imti šokti palaimos deivės, užplūsti prisiminimų vandenynas, siausti galingiausių jausmų viesulas. Aišku, emocijos sukyla ir prekybos centre einant pro buitinės chemijos skyrių arba susitikus su žmogumi, kuris, atrodo, visą buteliuką kvepalų prieš išeidamas ant savęs susipylė – tik šiais atvejais nelabai teigiamos. Man atrodo, kad kvepintis taip gausiai, jog eidamas palieki paskui save aromato šleifą, yra labai agresyvu – juk jei man kažkas neestetiškai atrodo, galiu tiesiog nusisukti ir nežiūrėti, o va nekvėpuoti – negaliu… Na čia tiesiog toks mažas pastebėjimas – kam reikia apie save kvapu šitaip rėkti? Ar nebūtų maloniau, jei Tavo kvapą užuostų ir pagal jį Tave pažintų tik artimiausi žmonės?
Nukrypau aš čia truputį nuo temos, norėjau iš tikrųjų pasidžiaugti naujausiu savo atradimu, kurį padariau brolio dėka. Tai lietuviški smilkalai, gaminami pagal senovės tradicijas! Įprastai savo namus kvepinu arba iš Rytų atsiųstais smilkalais, arba natūraliais eteriniais aliejais, o čia – uau! Gavau dovanų jonažolės ir ajerų rankų darbo smilkalus (iš karto galvoj ėmė suktis klausimas, kaip čia pačiai tokius pasigaminus), kurie turi atpalaiduojantį bei raminantį poveikį.
Smilkydama juos užuodžiu vidurvasario pievą, šnarančias smilgas, įkaitusį smėlį pajūry, pirtį ir vantas, sausus pernykščius lapus, kelio dulkes saulėkaitoje, deginamą žolę, ir dar kažką, kam aprašyti man trūksta žodžių. Aromatas nėra pernelyg intensyvus, bet gilus, daugiasluoksniškas, tvarus. Esu sužavėta. O dar kai įjungiu vaizduotę ir imu matyti mūsų protėvius, kvėpavusius tuo pačiu aromatu prieš daugel šimtų metų, iš viso jaučiuosi pakylėta. Žinoma, tais laikais smilkydavo ne siekdami geresnio namų kvapo, o apsaugai nuo įvairių užkrečiamų ligų.
Į paveikslėlį taip pat įdėjau neseniai vasaros tema suvertus karolius – jie man atrodo tokie smagūs, lengvi, šilti, linksmi ir laimingi! Ir peržydėjusi tulpė, likusi nuo kovo aštuntosios: skaitydama japoniškus haiku noriu nenoriu truputį persismelkiu tos tautos filosofija, o Japonijoje ypatingai gražu yra ne tik tai, kas jauna, nauja ir šviežia (kaip mūsų vakarietiškoje kultūroje), bet ir tai, kas sena, susiraukšlėję, aptrupėję, nes tokiuose dalykuose gyvai atsispindi pats gyvenimas. Todėl neskubu išmesti nuvytusių gėlių.
Linkiu stebuklingų atradimų Tau šį savaitgalį!