Andrius Užkalnis: Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį

Tačiau vonios kambario grindys buvo išklotos kilimine danga, o dušą atstojo ant čiaupo užmauta žarna, kuri, deja, nebuvo pakankamai ilga, ir apsiprausti buvo galima nebent keistai ir nepatogiai klūpant arba tupint vonioje. Patogiai tuo dušu būtų galėjusi naudotis nebent nedidelė beždžionėlė.

Užkalnio arba nekenčia, arba nepaprastai žavisi. Aš esu prie tų antrųjų. Bet knygą perskaičiau pirmą, iki šiol visomis jo įžvalgomis domėdavausi tik prenumeruodama jo tinklaraštį. Kažkaip man ta Anglija buvus nebuvus, tiksliau aš joje niekad nebuvau ir būti neplanuoju, tai ir knyga lyg neturėtų būti aktuali, tačiau su didžiausiu pasimėgavimu viską suskaičiau. Labiausiai patiko autoriaus sugebėjimas objektyviai, kaip daro diplomuoti sociologai, atskleisti skirtingos kultūros savitumus, pernelyg drastiškai jais nesistebint ir nevertinant.

Idealus variantas, kai darbas skirtas tik pomėgiui aptarnauti. Geriausias anglo laimėjimas, svajonių viršūnė, tikra palaima ir laimingiausias gyvenimo loterijos bilietas — dirbti ir užsidirbti tiek, kad galėtų į šalį mesti visus darbus. Jei jau turi tiek pinigų, kad visą likusį gyvenimą gali paskirti tik pomėgiams, toliau dirbti yra kvaila ir godu.

Aišku, nuostabus humoro jausmas, padedantis gausybę informacijos perteikti gyvai ir įdomiai, paverčia knygos skaitymą tikra pramoga, nors švietimo funkciją irgi atlieka. Neįdomiausia dalis man buvo knygos pabaiga su lankytinų – nelankytinų objektų aprašais, nors esu tikra, kad jei kada sugalvosiu nuvykti į Angliją įžymybių aplankyti, patarimais būtinai pasinaudosiu.

Pakalba — ir eina toliau tingėti, nes tinginystė yra idealus laiko leidimo būdas, o tokia būsena, kai nieko nereikia daryti, yra geidžiama ir išsvajota. Čia reikia paaiškinti išsamiau, nes kiekvienam lietuviui — kiekvienam — tinginystė yra vienareikšmiškai, absoliučiai neigiamas bruožas. Mes galim daug ką pateisinti (melagį, mušeiką, rėksnį, net vagį), bet tinginio — niekada. Tai valstietiškos moralės atgarsis, natūrinio ūkio palikimas šaltame Europos krašte: nesusitaupius atsargų, gulinėjant ir sėdinėjant, žiemą nebus ko valgyti, todėl nuolatinis darbas kadaise buvo realiausia išgyvenimo garantija.

O skaitant apie anglų kultūrą atradau, kad kai kuriais klausimais mano požiūris su daugelio jų tautos atstovų stebėtinai puikiai sutampa, ypač apie požiūrį į darbą (kaip kad ir galima pastebėti iš mano išrinktų labiausiai patikusių citatų).

Apie žmones, kurie aukojasi darbui, kurie jo parsineša namo, kurie darbo reikalus tvarko savaitgaliais arba išvykę atostogų tikrina darbo elektroninį paštą ir rašo atsakymus, kalbama su tylia panieka. Jie — „darboholikai“, apie juos kalbama be pavydo („štai koks užsispyręs ir atkaklus“) ir be susižavėjimo. Greičiau kaip apie ligonius arba keistuolius, kurių keistenybė nėra pateisinama ar patraukli. Tikroji aistra žmogaus gyvenime turėtų būti kas nors kita.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.