Alan Wilson Watts: Nesaugaus gyvenimo išmintis

Kad palaikytume šį “standartą”, daugelis mūsų esame pasiruošę susitaikyti su savo gyvenimais. Didžioji dalis jų prabėga, dirbant nuobodžius darbus dėl pinigų, kurie padeda išsivaduoti iš nuobodulio, suteikdami karštligiškų ir brangių malonumų prošvaistes. Įteigiame sau, kad šios prošvaistės reiškia tikrąjį gyvenimą, tikrąjį tikslą, kuriam ir tarnauja neišvengiama darbo blogybė. Kitąkart mes įsivaizduojame, kad pagrįsti tokį darbą galima išauginant šeimą, kuri tęstų tą patį, kad galėtų išauginti kitą šeimą, ir taip iki begalybės.

Tiksliai nepamenu, apie kurį autorių taip kalbėjome su broliu, bet lyg apie Watts’ą – kad jo knygas skaityti ar paskaitų klausyti labai keista, nes turinio įdomumas svyruoja nuo visiškos nuobodybės iki nerealaus užkabinimo. Šis kūrinys – taip pat būtent toks. Kai kurios idėjos – fantastiškos įžvalgos, tobulai žodžiais perteikiančios tai, ką sunkiai mintyse gromuliuoji, tačiau užplauki po jų ant tokių žiovulį keliančių puslapių, kad stebiesi, kodėl apskritai skaitai šią knygą. Tai ne pirmas mano skaitytas Watts’o kūrinys, bet kol kas vienintelis perskaitytas iki pabaigos.

Kur aš prasidedu ir baigiuosi erdvėje? Aš esu susijęs su saule bei oru – jie yra tokie pat svarbūs mano egzistencijai, kaip ir mano širdis. Judėjimas, kurio vingis esu, prasidėjo daugybę metų prieš (sutartinai izoliuotą) įvykį, vadinamą gimimu, ir tęsis dar ilgai po įvykio, vadinamo mirtimi. Tik žodžiai ir susitarimai gali mus atskirti nuo visiškai neapibrėžiamo kažko, kuris yra viskas.

Originalusis autorius knygoje apjungia filosofiją, psichologiją, dvasingumą ir religijotyrą (gal čia ir slypi atsakymas, kodėl vienos knygos vietos labai įdomios, o kitos – atvirkščiai?), kelia prasmingus klausimus, paaiškinimams pasitelkia nepaprastai iliustratyvius pavyzdžius. Jo filosofija – įtaigi, įtikinanti, nepaliekanti abejonių. Be to, tai ne tik filosofija, bet ir praktiškai kasdienybėje pritaikoma praktika, kaip išlikti ramiu šiame nesaugiame gyvenime.

Jei aš noriu būti saugus, tai yra apsaugotas nuo gyvenimo kaitos, vadinasi, aš pageidauju būti atskirtas nuo gyvenimo. Tačiau kaip tik ši atskirtis ir verčia mane jaustis nesaugų. Būti saugiam reiškia izoliuoti ir įtvirtinti savąjį “Aš”, tačiau būtent dėl to, kad žmogus užsisklendžia savajame “Aš”, jis jaučiasi vienišas ir išsigandęs. Kitaip tariant, kuo daugiau saugumo gaunu, tuo daugiau jo trokštu.

Rekomenduoju tiems, kas prieina iki poreikio paskaityti Watts’ą 🙂

Kita vertus, kai suvoki, kad gyveni šia akimirka ir kad išties pats esi ši dabartinė akimirka, kad be šios akimirkos nėra nieko, nei praeities, nei ateities, tada tu atsipalaiduoji ir išragauji iki galo savo patirtį, nesvarbu, ar tai būtų malonumas, ar skausmas. Tuojau pat paaiškėja, dėl ko ši visata egzistuoja, kodėl atsirado sąmoningos būtybės, dėl ko jautrūs organai, kodėl egzistuoja erdvė, laikas ir kaita. Nebekeliami klausimai, kaip pagrįsti gamtą, kaip įprasminti gyvenimą, remiantis ateitimi. Akivaizdu, kad visa egzistuoja dėl šios akimirkos. Tai yra šokis, o kai šoki, tu neketini niekur nusigauti. Tu sukiesi ratais, neturėdamas iliuzijų, kad judi link kažkokio tikslo ar bėgi iš pragaro nasrų.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 18