Agnė Matulaitė: Žali sausainiai
Tad kalbėkime su vaikais lygiai taip, kaip norime, kad būtų kalbama su mumis – jautriai, sąžiningai, atvirai, kad ir apsiverkdami. O jei reikės, ir daug kartų apie tą patį… Tačiau nemeluodami… Niekada nemeluodami.
Jau senokai knygos apžvalgos nerašiau, nors perskaičiau tikrai ne vieną – sudėjau į GoodReads‘us ir tiek žinių. Nes dabar va vėl – sunku knygą aprašyti objektyviai, nes nori nenori vertini per savo prizmę, per naudą sau. Su didžiausia pagarba autorei tiek kaip asmenybei, tiek kaip specialistei, turiu pripažinti, kad ši knyga man tokia šiaip sau. Nieko sieloje nepajudino, nieko naujo nesužinojau, niekaip emociškai nepalietė. Perskaičiau kaip eilinį žurnalą laukiant prie gydytojo kabineto ar socialinio tinklo srautą. Tiesa, knyga ir yra sudaryta iš Agnės Matulaitės Feisbuko įrašų, tad nieko nuostabaus.
Nors sakau, čia tokie mano subjektyvūs pastebėjimai. Šiaip parašyta labai atvirai, jautriai, nuoširdžiai, įvairiomis temomis, viskas iš gyvenimo. Man, tiesą sakant, priminė mano pačios tinklaraščio įrašus – va, papaisau kas tą dieną ant liežuvio galo, ir smagu.
Nors ir labai arogantiškai nuskambės, bet visgi esu nusivylusi lietuvių autorių kūryba, tiek knygomis, tiek filmais. Žinau, kad dabar labai nepopuliaru taip sakyti, nes visi išsijuosę giria, skatina, džiaugiasi lietuvių autoriais, nes reikia gi saviškius palaikyti. Tai aš palaikau. Bet kai tą patį savo laiką galiu skirti knygai, stebinančiai savo įžvalgomis, leidžiančiai tobulėti ir augti kaip asmenybei, praturtinančiai mane, tai geriau tokiai ir skirsiu. Ir tokią tuoj baigsiu skaityt ir čia aprašysiu.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.