A Day in the City by Tribes of the City brought You by PinkCity

It’s my day, it’s my place, and it’s my turn to speak now, I can say what it is, I can say what it is, I’m happy with life.
O ką daugiau galiu pasakyt? Kas trečią dieną vis kitą dainą noriu viešai paskelbti oficialiu savo blogo himnu. Tai šiandien Tribes of the City.

Ir netgi nepradėsiu tradiciškai lietuviškai verkšlenti, kodėl latviai moka kažką sukurti, o mes ne. Na kodėl, kodėl taip neteisingai? Kodėl, a? Visiškai giliai vienodai. Šiandien mano ligos pabaigtuvės. Popietę maloniai praleisiu poliklinikoje. O ryt darbannnnnnnn… Nepasiilgau.
Diena nuostabi, šviesi kaip ir mano galva. Kaip faina, dabar mano kūne prisigamino visokių atsparumo organizmėlių, galėsiu trumpu sijonėliu braidyt po balas, ir jokia zaraza prie manęs nebekibs, nes stipri stipri esu. Būsiu rami minimum pusantrų metų. But nobody understands the way my life turned around in the end, ar ne?

———– pridėta po kokių 23 minučių, kai Winamp‘e baigė suktis Tribes of the City For the Sleepy People albumas ir prasidėjo The Radio Dept. svaičiojimai ——————————————————

Supratau galutinai, kodėl mane taip veža šita shoegazer‘iška muzika. Nes jie plaukia paviršiuj (float‘ina būtų supertikslus žodis šiuo atveju, bet lietuviais esame mes gimę). Jie nesigilina. Negrimzta gilyn. Tiesiog plaukia. Mes esam tik žvaigždžių dulkės. Ir tos asmeninės tragedijos bei katastrofos yra pienių pūkai birželio pabaigoj.
Tribes of the City vokalistei per Be2Gether buvo pakankamai sudėtinga garso operatoriui išaiškinti, kad jų gitaros turi plaukti… Bet vis tiek skambėjo įstabiai. Vietoj Morcheebos juos ant scenos būčiau užkėlus. Koks skirtumas, jei mes tik dulkės, ar ne?

Hits: 0