Šokio šokas
Nesuskaičiuojamas varnų būrys glaudžiu ratu apsupa mano snieguotus stogus, sėdžiu kelius apsikabinus, tirštu rašalu aplietas akis į dangų nukreipus – jei Tu mano išsigelbėjimas, tai kas aš Tau?
Pasižymėk į darbų sąrašiuką aštuonioliką apkabinimų ir gilius tamsius bučinius, pusnys semia ausis, išbadėję angelai neranda lesalo, o troškimai yra tik kvapnūs arbatos puodai, bet kas juose?
Tu svarstai, ar aš nespaudžiu savęs kaip pastos iš besibaigiančios tūbelės, aš nebežinau, kur man dėtis, visi tie stogai ir žemumos (duobės nebeatrodo tokios gilios, kai pilnos sniego), nekantriai iš saujų išslydęs sapnų menas, šlubčiojantys šunys ir keista muzika.
Esu tokia, kokia visada norėjau būti. Savo švelnių rankų kūrinys, kantriai nubučiuota.
Savo pačios eksperimentas.
Drąsiai myliu.
121 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
aye, čia gražus įrašas. 🙂 nusišypsojau
Gaila, kad ne man adresuota 🙂
PinkCity visus myli, iš dalies ir tau :))
Ką čia padaryti, kad tik mane vieną mylėtų 😉
Atsiųsk man savo nuotrauką su veidu, o ne kaip ta, kur prie mano papų pridėjai.
Tai ten prie tavo krūtinės nebuvo mano veido iš viso 🙂 O ka tu su ta nuotrauka darysi? Bernelio neturėtum, tai dar susimastyčiau kam tau mano veido nuotrauka 😉
P.S. Tu man tai ir neatsiuntei savo plaukų nuotraukos 🙁
kitam įraše prašys plaukų sruogos, o poto badys adatėlėm. neduok..
Velnias, apie tai nepagalvojau. Velu jau 🙁
Dabar eteryje turėtų nuskambėti rožinis demoniškas juokas.
Ech, Pinkute, pinkučiuke 🙂
Kaip gera Tave skaityti.
Man gera būti skaitomai 😉