Vienaragiai

Nes pusę gyvenimo, berods, kužduosi su Murakamiu, ir pusę su Tavim (man pačiai su savimi belieka oro laiko tarpai, atsiveriantys saldžiomis nebūties akimirkomis). Ir gal iš tiesų mylim ne vienas kitą, o gilų pirminį vyro ir moters archetipą, kurį sugebame įžvelgti po užvertom blakstienom naktimis? Ganėtinai pavojinga tai yra, sakyčiau, nes ar iš tiesų galiu savo rankomis (tomis pačiomis, kurios dabar ant klaviatūros) išjausti visaapimantį Moters švelnumą? Ar mano kojų apkabinimas stulbinamai stipriai Tave išaukština? Kiek tikroviškai ir prasmingai galiu žodžiais išpasakoti savo jausenas, kad galėtum bent milimetriniu žingsneliu priartėti prie Moters suvokimo? Ir tai, kaip glostau šunį, kaip uostau Tau ruošiamą sriubą, kaip glaudžiu svetimus vaikus prie skruosto, kaip neužmiegu, kol Tu negrįžęs, ar pakankamai aistringa mano tikrovė? Merkiasi lipnios angelų akys, ispanės mįslingai raito juodas garbanas ant žieduotų pirštų, basom per vėsias pievas ieško keturlapių dobilų skandinaviškos fėjos. Susirenku glėbin suknios klostes, sunkiu mėlynu rašalu vinguriuoju Tau meilės laiškus, skleidžiasi frezijos vaiskiais kvapais. Jei junti tai priglaudęs delną man prie pilvo, šildydamas mano plaštakas nuo rudenėjančio vėjo arba žvelgdamas, kaip šukuojuosi prieš veidrodį, aš rami. Ir mano vidinė Moteris šypsosi.