Vaiva Rykštaitė: Viena Indijoje

2017-08-11

Vaiva Rykštaitė Viena IndijojeTą pačią naktį ant manęs iš kažkur nusileido riebus voras plaukuotomis kojomis. Stryktelėjau, nusipurčiau, užšokau ant lovos, pasičiupau puodelį. Jį užvertusi pagavau jau per grindis bėgantį gyvį, po puoduko apačia pakišau žurnalą ir išmečiau vorą laukan. Tik paskui labai nustebusi susizgribau, kad taip ir neklyktelėjau. Nė cypt. Tada supratau – juk nebuvo auditorijos! Keista, nes visad atrodė, kad neklykti negaliu. Maniau, kad tai mano refleksyvi reakcija. Tačiau, pasirodo, kad ne. Vorai ir tarakonai, žemėlapiai ir atsuktuvai tėra mergaičių psichologinio šantažo įrankiai.

Pirmą kartą apie šią rašytoją sužinojau visai neseniai, kai ją pamačiau per televiziją, kalbančią apie savo naujausią knygą. Sužavėjo jos charizma, ir kai feisbukas pasufleravo, kad kažkas iš mano draugų (draugių, greičiausiai) pamėgo ar pakomentavo Vaivos Rykštaitės įrašą, pradėjau sekti jos profilį socialiniame tinkle. Tokia normali moteris pasirodė, sveiko proto, nedažnai tokių pasitaiko :) Ir štai neseniai ji pasigyrė, kaip keliavo skaitydama knygą, nusprendžiau ir pati tai padaryti – pakeliauti po Indiją, tokią, kokią ją matė Vaiva Rykštaitė.

Ajudija, vyrėliau už kitus atrodantis vaikinukas, iš tiesų nežinojo, kiek jam metų, ir, keisčiausia, – neatrodė linkęs aiškintis. „O… bet… maždaug? Plius minus? Kažkaip?..“ Negalėjau patikėti, net aprėpti šitos minties. Pirmiausia pajutusi gailestį žmonėms, kurie neturi asmens dokumentų, pamėginau įsivaizduoti save: o jeigu aš nežinočiau, kiek man metų? Ne apsimesčiau, ne neigčiau, ne elgčiausi „ne pagal savo metus“, ne užsimirščiau, bet nuoširdžiai nežinočiau. Nė nenutuokčiau ir nesivarginčiau sužinoti? Palengvėjimas, laisvė nuo visų socialinių konstruktų. Tada, atrodo, turėčiau daugiau laiko. Ir man niekur nereikėtų stengtis suspėti, niekur skubėti, nieko laukti. Nebūtų per vėlu ar per anksti, aš nebūčiau nei per jauna, nei per sena jokiems veiksmams bei sprendimams. Gera būtų matuoti save vien patirtimi ir sąnarių skausmu. Tariamoji nuosaka čia yra tik todėl, kad pati leidžiuosi matuojama skaičiais, bet tai nėra nei mano prigimtis, nei fizikos dėsnis. Prisiminusi Ajudiją pavydžiu jam ir svarstau – kaip jis suvokia savo laiką?

Likau sužavėta! Rašytoja atvira, nesimaivanti, neprarandanti sveiko proto, nuoširdi, charizmatiška, saviironiška, smagi, puikiai gebanti perteikti vaizdus, kvapus ir savijautas. O svarbiausia – dėl to tikriausiai taip ir patiko knyga – daugeliu savybių ir požiūrių panaši į mane. Jau senokai taip buvo, kad taupyčiausi puslapius, nesiskubinčiau, kad ilgiau pratęsčiau malonumą. Knyga labai patiko, būtiniausiai tęsiu pažintį su šios rašytojos kūryba ir toliau.

Ir tada supratau, kad nereikia nei daužyti, nei išmesti daiktų, idant prie jų neprisirištume. Nereikia palikti žmonių nei bėgti iš miestų. Viskas praeis, sudils, suduš, užsimirš. Viskas jau praėjo. Ir staiga pasijutau visur suspėjusi, viską nuveikusi, viską pamačiusi ir pamiršusi, išmokusi ir atbukusi, pasenusi ir viską išgyvenusi. Visi daiktai, kuriuos turiu, – jau sulūžę ir nutriušę. Pinigai, kuriuos uždirbu, – jau išleisti. Žmonės, kuriuos myliu, – jau mane įskaudinę, išėję. Ir tapo taip lengva ir gera – pirmą kartą nesipriešindama suvokiau amžiną dabartį bei visa ko laikinumą ir nuoširdžiai nusprendžiau gyventi akimirkos džiaugsme.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams