Užuolaidos

2013-06-27

Toks lengvumas pagauna įbridus vienatvėn iki kelių, tarsi įsisupčiau į šimtus kvadratinių metrų perregimų plėvesuojančių užuolaidų – šios sugeba tarp sparnų sulaikyti vėją, jo nepridusindamos, sugeria spindulius, išsklaido šviesą, užtveria kelią beprasmybei ir nakčiai, supasi, sukasi, plast paplast, skersvėjai, rytmečiai ir vanilės poskonis. Ir greičiau, nei norėčiau, imu ilgėtis savo mylimiausiųjų, prisilietimų, pasiglostymų, smagaus čiauškėjimo nemąstant, dalinimosi skaniausiais kąsneliais valgant pirštais.

Dienos skrieja, svajonės tarpsta, kinta virpėdamos, ir klaikiausia suvokti, kad dabar, kai man jau tiek metų, vis dar realiai nežinau, ko noriu – imu rausti ir slėpti akis nuo savęs tos, kuri buvau penkiolikos, nes ji turbūt daugiau iš manęs tikėjosi, bent jau rimtesnio stabilumo, tvaresnio tvirtumo, aiškesnio žinojimo. O aš čia, va, čia, prie klaviatūros, akis išpūtusi, galvą parėmusi, dūsauju, svarstau, gūžčioju, gal taip, o gal ne, smarkus laisvės pajautimas irgi turi savo kainą – kai esi spąstuose, turi tik vieną norą – ištrūkti, o kai įsisąmonini begalę pasirinkimų, jie ima tave kumščiuoti iš visų pusių, kiekvienas bandydamas atkreipti dėmesį, ei, pažiūrėk į mane, štai koks aš nuostabus. Kartais sugebu juos sustabdyti priešpastatydama stiprų kozirį – savęs ribotumą, neleidžiantį atsiplėšti nuo to, kas esu, nuo savęs nepabėgsi, kaip sakoma, visos silpnybės, praeitis ir susiformavusi savastis seks paskui mane, nesvarbu, kuriuo keliu bepasukčiau. Kad ir šitokie postringavimai, pavyzdžiui. Juk yra žmonių, kurie niekuomet šitaip nemąsto, niekad tokių dalykų nesvarsto, nesuka sau galvos dėl šitokių niekų. O man vat duota. Slenku sau per dienas ir naktis nešdama ant pečių postringavimų kuprinę.

Klausimas

Jaučiu man truputį reikia prie jūros.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams