Ta aš, kuri yra šiandien
Ne vieną kartą mano gyvenimo vyrai, abstulbinti mano elgesio kontraversiškumo, klausinėjo manęs, arba – netikėdami, kad pasakysiu tiesą – mano šeimos narių, ar netyčia nepradėjau vartoti narkotikų. Nes susidarydavo toks įspūdis, kad tik pašalinės medžiagos gali taip kardinaliai mane pakeisti.
Pastaruoju metu dažnai susiduriu su atkakliu reikalavimu laikytis nuoseklumo: pameni, Tu rašei / sakei, kad manai taip ir taip, o dabar teigi jau kitaip (labai lengva patikrinti ir drėbti įrodymus į akis, juk daug kas tinklaraštyje užfiksuota!). Vėlgi kažkodėl tai girdžiu tik iš vyriškos giminės. Ir mane žiauriai erzina.
Nes.
Stagnacija, rigidiškumas, monotonija yra tai, ko nemėgstu, o atvirumas patirčiai, lankstumas ir gebėjimas pakeisti požiūrį, radus naujų argumentų, – tai, kuo žaviuosi ir kokia stengiuosi būti. Vienos primityvios tautelės, berods, Australijoje, kalboje nėra tokio žodžių junginio kaip „aš vakar dariau”, jie vietoj to sako „tas aš, kuris buvo vakar, darė”. Panašiai matau savo gyvenimą – jis nuolat keičiasi, tuo pačiu ir aš pati; kas vakarą eidama miegoti laikinai mirštu, o ryte pradedu naują gyvenimą, todėl galiu mąstyti naujai, kalbėti kitus dalykus ir elgtis taip, kaip man šiandien atrodo teisinga. Argi vien dėl to, kad kažkokiam vyrui palikčiau nuoseklaus žmogaus įspūdį, turiu apsimetinėti ta, kuria buvau vakar, ar, dar baisiau – prieš mėnesį?
Tai galima vadinti nebrandumu, nuomonės neturėjimu, bet – nuomonę dažniausiai aš turiu. Tiesiog aklai neužsispiriu jos nekeisti iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kas atsitiktų. Aišku, dažnai žmonėms taip elgtis patogiau – iškilus svarstytinam klausimui nereikia iš naujo galvoti apie visus už ir prieš, atsakymas jau seniai saugiai guli stalčiuky galvoje, reikia tik ištraukti ir pateikti – visada sakiau, kad tai yra blogai / gerai, daugiau nieko negirdžiu nieko nematau. Oho, koks patikimas ir stabilus žmogus! Tuo tarpu aš net sąmoningai dažnai ieškau savo įsitvirtinusių pasaulio matymo schemų paneigimo, prašau, apmėtykite mane vienas kitam prieštaraujančiais požiūriais, tame mūšyje aš jaučiuosi tokia gyva, tokia mąstanti, tokia labili!!!
Va, išsiliejau. Dabar, kai kas nors bandys man prikišti nenuoseklumą, atsiųsiu nuorodą į šį įrašą.
Hits: 0
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Aš tai kaip tik nesuprantu žmonių, kurie kaip ožiai užsispyrę laikosi savo nuomonės, kad ir kokia absurdiška ji bebūtų tam tikroje situacijoje, ale principo reikalas.
Juk mes esame mąstančios būtybės, gebančios prisitaikyti prie tam tikros situacijos ir konkrečioje situacijoje priimti atitinkamą sprendimą.
Paimkime, kad ir krizės ekonomiką, įmonės keičia savo prioritetus taikydamosios prie esamos situacijos.
Ir apskritai, kodėl žmonės negali tipo jausti mąstyti šia akimirka, minute, daryti on the spot, nes tai atrodo dabar teisingiausiai.
Jei tarkim man vakar patiko rožinė spalva, nu taip patiko, kad net aplinkiniams baisu darėsi, šiandien atsikėlęs supratau, kad mane nuo jos vimdo ir šiandienos mano spalva yra tamsiai žalia?
Tai čia irgi nuomonės neturėjimas ar?
visi cia esam savo zodziu seimininkai, o persigalvoti yra nei koks tai pokytis, nei nuodeme, nei stabilumo sutrikimas.
ir kuo maziau galvoji apie ateiti, tuo daugiau kasdiena reikia persigalvoti, perdaryti ir kaitaliotis.
Kas yra stagnacija?
Kaip tyčia neturiu po ranka jokio terminų žodyno, bet apibūdinčiau stagnaciją kaip vystymosi, augimo, progresavimo sustojimą.
kažkada šiam klausimui jau buvai paskyrusi specialų postą;)
Ir dauguma tavo rašliavos tai sako tarp eilučių.
šiaip labai teisinga kažkieno mintis “vienintelis tikras dalykas yra, kad mes keičiamės”
Čia galima dar pavadinti labai gera atmazke, kai daug meluoji ir pamiršti ką ;]]
“kas vakarą eidama miegoti laikinai mirštu, o ryte pradedu naują gyvenimą” – beveik Fenix’as, kuris atėjus laikui sudega ir prisikelia iš pelenų… 🙂
Nėra nieko pastovesnio už laikinumą ir nieko laikinesnio už pastovumą. – taip liaudis sako :}
todėl ir suprantu tave, nes moterys yra linkusios save, savo nuomones, požiūrius nuolatos keisti. ir kenčia tik tie, kurie nesugeba su tuo susitaikyti.
Vyrai ir moterys turbūt niekada vieni kitus iki galo ir nesupras. Gal tereikia prisitaikyti prie viens kito savitumo?
kažkur skaičiau: vyrai moterų nesupranta, bet ir neturi suprasti, užtenka mylėti. O moterys – atvirkščiai, vyrus turi suprasti, o dėl “mylėti”, tai jau kaip išeis 🙂
Pinkcity, as tave labai gerbiu uz tai ka perskaitau tavo dienorasciuose 🙂
aciu!