Rusted Dust

2007-11-17

Atidarau langus, duris ir dureles, įkvepiu smilkalų dūmų giliai iki skrandžio dugno, o laukuose aklinai balta, net skauda. Ir medžiai su sava religija, ir rūkas atskirai atnašauja. O galutiniuose taškuose klykauja vakarinės gervės ir mamos glosto prasikaltusiems galvas. Pirmą kartą atsimerkiu, žvilgsnis aštriai jautrus, o tos saulėgrąžų pievos, nuo kalvos iki kalvos, nuo akmens iki upės, nuo atodūsio iki pirštų galiukų, vien saulėgrąžos, pačios linksmiausios. Esu nuoširdžiai nustebinta, matai, kas su mano plaukais darosi. I need twice the man cause baby I‘ve got twice the love to give. Per kraštus.
Įstatau du degtukus į dėžutės kampus, uždegu, žiūriu, ar linkstam vienas prie kito. Ar nesijauti vienišas toj savo palapinėj? Uždegu laiškus žinodama, kad popierinių daugiau niekada nebegausiu, ne tie laikai. Liepsnoja, pelenai nusėda tarp smegenų vingių saldžiais pilkšvais prisiminimais. Nieko niekada negaila, niekas nebebučiuos taip.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams