PinkCity kalbina New Young Pony Club

2008-06-17

new-young-pony-club.jpg 

PC: Labas, esu blogerė, Jūs savo tinklapyje taip pat rašote blogą

NYPC: Na, taip, kažką panašaus, tačiau darome tai retai. Mūsų blogu labiau rūpinasi Tahita.

PC: Kam Jums reikalingas blogas?

NYPC: Manome, kad žmonėms įdomu, kaip pasikeičia gyvenimas, kai kiek išgarsėji, ką tuomet veiki kiekvieną dieną, kokius įspūdžius patiri gastrolėse.

PC: Kai kurios žvaigždės, pavyzdžiui, Moby, rašo asmeninį blogą beveik kasdien. Neplanuojate pradėti to daryti?

NYPC: Kad nelabai. Tai jau taptų tarsi dienoraščiu, o aš niekada nejaučiau poreikio tokį rašyti. Kažkada paauglystėje bandžiau, bet nieko gero neišėjo.

PC: Pastebėjau, jog skiriate daugiau dėmesio savo MySpace puslapiui, nei oficialiam tinklapiui. Tiesa?

NYPC: Taip, iš tikrųjų. Tiesą sakant, mūsų tinklapis man labai nepatinka, jis netgi nervina, ten viskas blogai.

PC: Kas nepatinka: spalvos, dizainas?

NYPC: Viskas, pati puslapio idėja ir koncepcija niekam tikusi. Man nepatinka, kad kai noriu fanams ką nors įdėti, neturiu tam tinkamų galimybių.

PC: Ir ką planuojate dėl to daryti?

NYPC: Kai išleisim naują albumą ir užsidirbsim daug pinigų, pasisamdysim ką nors, kas mums padarytų tikrai gerą tinklapį.

PC: Tai kad ne taip jau baisiai daug tas tinklapių kūrimas kainuoja…

NYPC: Na taip, Tu teisi, pinigai – prastas pasiteisinimas. Tikriausiai visgi trūksta noro. Kaip jau minėjai, mes labiau kreipiam dėmesį į MySpace. Man patinka pats to portalo principas: nesvarbu, ar esi pradedanti grupė, ar super žvaigždė, Tavo puslapis dėl vienodo šablono atrodys taip pat – čia sudėta bendra informacija, čia kontaktai, čia video, o čia – koncertų tvarkaraštis. Tai savotiškas komunizmo principas, kad visi būtų lygūs, bet man patinka. Iš tiesų nemažai žmonių mus ir mūsų muziką atranda būtent per MySpace, ypač JAV. Taigi šis portalas yra puikus būdas ne tik bendrauti su esamais fanais, bet ir susirasti naujų.

PC: Grįžtant prie bloginimo, kiekvienas iš mūsų savotiškai nori pasauliui pranešti savo žinutę. Jūs, kurdami muziką, taip pat siekiate kažką pasakyti. Kokia yra New Young Pony Club žinutė?

NYPC: Mūsų pirmojo albumo, Fantastic Playroom, pagrindinė idėja yra “Pasilinksminkime!”.

PC: O kaip dėl antrojo, ties kuriuo dabar dirbate?

NYPC: Iš tiesų dar nežinau. Mes iš pradžių kuriame, dirbame, ir kai jau turėsime pilną paruoštą albumą, daug kartų jį perklausę bandysime atrasti, kas sieja dainas, kas jose bendra, ir tuomet įvardinsime tai vienu sakiniu.

PC: Jūsų pirmas albumas susilaukė didžiulio pasisekimo, Australijoje užėmė nemažai pirmų vietų įvairiuose topuose, tapote žinomi. Kaip tai veikia naujo albumo kūrimo procesą? Jaučiate tam tikrą spaudimą?

NYPC: Taip, tai natūralu. Norisi nenuvilti atsiradusių gerbėjų, kartu ir reikia likti savimi nepataikaujant publikai.

PC: Kaip pavyksta tai daryti?

NYPC: Išjungiam televizorių ir radiją, neskaitom spaudos, stengiamės uždaryti duris į išorinį pasaulį ir kurti tai, kas mums patinka.

PC: Kas yra smagiausia būnant Poniais? Kuria muzikantų gyvenimo dalimi labiausiai džiaugiatės?

NYPC: Vienareikšmiškai labiausiai patinka kelionės. Pamatai naujas šalis, sutinki daug įdomių žmonių, tai fantastiška. Tiek įspūdžių, kiek patyrėme per gastroles pastaraisiais metais, gal nebūtume gavę per visą gyvenimą. Kartais atrodo, kad tai vargina, kiek galima, tačiau grįžus namo, kai viską ramiai apmąstai, supranti, kad ši patirtis neįkainojama.

PC: Iš tiesų koncertuojate daug, išmaišėte įvairias pasaulio vietas. Pavasarį buvote Ukrainoje, Jūsų bosisto Igorio gimtinėje. Kaip galėtumėte palyginti žmones šokių aikštelėje Rytuose ir Vakaruose?

NYPC: Žmonės labai skiriasi, Rytuose jie labiau atsipalaidavę – vos pradėjus renginį jie ima šokti, dainuoti drauge, šėlioti, linksmintis.

PC: Rimtai? Aš galvojau priešingai – juk Vakaruose publika turėtų būti mažiau susikausčiusi, nes nuolat gauna geros muzikos dozių.

NYPC: Va būtent, dėl to jie labiau apatiški, ne tokie jautrūs naujiems potyriams. Čia kaip su alkoholiu (*siurbteli balto vyno*), kai geri kasdien, jo poveikis vos jaučiamas, bet pabandyk visiškai negerti keletą savaičių, mėnesį – pradėjęs apgirsi nuo keleto taurių!

PC: Ką gi, norėjau padėkoti už interviu, bei paklausti paskutinio dalyko: su žiniasklaida bendraujate nemažai, ar yra kažkoks klausimas, kurio Jūsų niekas neklausė, bet norėtumėte, kad paklaustų?

NYPC: Taip, būtų smagu, jei kas pasidomėtų, kaip laikosi mano mama.

PC: Nagi, ir kaip ji laikosi?

NYPC: Dėkui, puikiai!

Pagalvojau, kad gera nuotaika, pozityvus požiūris, teigiamos emocijos, sklindančios iš New Young Pony Club muzikos, užkrečianti Tahitos energija, kai ji strykčioja ant scenos, – visa tai sudaro didelę gerą visumą, dėl kurios jie man taip patinka. Ir ne man vienai. Tikiu, kad jų eksperimentiniai bandymai sutuokti indie-punk su šokių muzika neliks nepastebėti muzikos mylėtojų. Prisimink juos, kai norėsi pasilinksminti!

11 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams