Ne čia

2008-01-10

sheep.jpgŠvelniai tyliai nuo visko pamažu atsiriboju, įlendu į sraig(t)inį kiautą ir tūnau įjungus autoatsakiklį. Pastebiu, kad žmonės per daug rūpinasi ne savo reikalais. Jie netgi nori mane priversti rūpintis ne savo reikalais. Sako padaryk, kad jis taip nebegalvotų. Atveriu kaušą, vieną laidelį nutraukiu, jo galą sulituoju su kitu, ir – prašau, nebegalvoja.

Nupirkau kolegei gimtadienio proga septynias puikias geltonas tulpes, paprašiau, kad geltonu šiaudu perrištų ir tortą geltonoj IKI dėžutėj parūpinau. Taip kvepia šviežuma. Atrodo, kad jau ir pavasaris čia pat. Nors dar nė viduržiemio nebuvo.

Grįžo miglos.

Jūs visi tiek ginčijatės, atrodo, kad tie reikalai Jums be galo reikšmingi, ir dėl to, kad išrėksite savo nuomonę kitam į veidą, pasikeis gyvenimo kokybė. O aš taip giliai savyje, be išorinės klausos, regos ir lytos, tik su vidine. Čia ramiau.

Isabel Allende knygos „Dvasių namai” veikėja Klara buvo nepaprastai išsiblaškiusi. Ir būtent po šios knygos perskaitymo pradėjau išsiblaškymą vertinti kaip teigiamą bruožą, netgi stengiuosi jį lavinti savyje. Nes tai yra priešinga perdėtam susirūpinimui detalėmis. Mažiau dėmesio detalėms, daugiau lieka esmei. Ir tas matymas savęs pakibusios keturis (ar kiek ten sakiau? ach, aš tokia išsiblaškiusi…) centimetrus nuo grindų atėjo iš Klaros: ką, pasaulį, Tu man kažką sakei? Kažką norėjai parodyti? Atsiprašau, aš truputėlį ne čia…

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams