Matt Ridley: Racionalusis optimistas

2016-08-18

Matt Ridley Racionalusis optimistasSpecializacija skatino naujoves, nes skatino skirti laiko gamintis įrankius, kuriais bus gaminami kiti įrankiai. Taip buvo taupomas laikas, o klestėjimas yra tiesiog sutaupytas laikas, proporcingas darbo pasidalijimui. Kuo įvairesni kaip vartotojai tapo žmonės ir kuo labiau specializavosi kaip gamintojai, tuo daugiau jie keitėsi produkcija ir geriau gyveno, gyvena bei gyvens. Gerai, kad šis procesas neturi neišvengiamos pabaigos. Kuo labiau žmonės įtraukiami į globalinį darbo pasidalijimą, kuo labiau gali specializuotis ir mainytis, tuo turtingesni būsime mes visi.

Tai jau antroji mano perskaityta Matt‘o Ridley knyga, tik šįkart ne apie lytiškumą, o apie kitą žmogiškosios prigimties aspektą – mainus, prekybą ir specializaciją; dalykus, varančius mūsų visuomenę pirmyn ir leidžiančius džiaugtis neregėta prabanga, lyginant kasdienę buitį su ta, kurioje gyveno mūsų protėviai. Labiausiai šokiravo tai, kad net per penkiasdešimt metų žmonija šitiek ištobulino savo gyvenimo būdą, padarydama neregėtą pažangos šuolį, ir galva svaigsta pagalvojus, kas nutiks per ateinančius penkiasdešimt.

To nereikėtų sakyti, bet reikia. Mat šiandien vis dar yra žmonių, kurie mano, kad anksčiau gyvenimas buvo geresnis. Jie tvirtina: tolimoje praeityje gyvenimas buvo ne tik paprastesnis, ramesnis, socialesnis ir dvasingesnis, bet ir dorovingesnis. Į šią rožinę nostalgiją – prašau atkreipti dėmesį – dažniausiai pasineria turtingieji. Lengva ilgėtis valstiečių gyvenimo, kai nereikia naudotis lauko tualetu.

Iš prigimties esu nepataisoma optimistė, ir nors kasdien žinių portalai, draugai pesimistai, mėgstamų knygų autoriai ir šiaip daug kas vis bando įteigti, kad šis pasaulis ritasi velniop, nepasiduodu niūrioms nuotaikoms. Todėl ypatingai mėgavausi mokslinės literatūros kūriniu, akivaizdžiai pateikiančiu aiškius ir neginčijamus faktus, kad gyvenimas tik gerėja ir nėra beveik jokių šansų jam ristis žemyn. Nemokamai šią knygą gali parsisiųsti iš čia.

Pasaulio istorija pilna išteklių išsekimo ar beveik išeikvojimo pavyzdžių: mamutai, banginiai, silkės, karveliai keleiviai, baltųjų pušų miškai, Libano kedrai, guanas. Atkreipkite dėmesį: visi jie yra „atsinaujinantys“. Baisiausias kontrastas – nėra nė vienų neatsinaujinančių išteklių, kurie jau būtų išsibaigę: nei anglių, nei naftos, dujų, vario, geležies, urano, silicio ar akmens. Kaip sakoma – ir ši pastaba priskiriama daugeliui žmonių, – akmens amžius pasibaigė ne dėl to, kad ėmė trūkti akmenų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams