Levas Tolstojus: Ana Karenina

2011-10-29

Levas Tolstojus Ana KareninaKlausydamasis pirmųjų mišių, Levinas mėgino atgaivinti savo širdyje jaunystės atsiminimus, sužadinti tą stiprų religinį jausmą, kurį jis pergyveno būdamas šešiolikos septyniolikos metų. Bet tuojau įsitikino, kad tai jam visiškai neįmanoma. Jisai bandė į visa tai žiūrėti kaip į nesvarbų, tuščią paprotį, tokį kaip paprotys daryti vizitus; tačiau pajuto, kad nė šito nieku būdu negali padaryti. Levino pažiūra į religiją, kaip ir daugelio jo amžininkų, buvo labai neaiški. Tikėti jis negalėjo, bet taip pat nebuvo tvirtai įsitikinęs, kad visa tai būtų netiesa.

Dar viena mano duoklė klasikai, dar vienas pasinėrimas į XIX-tą amžių. Įspūdžiai kuo maloniausi; nors puslapių beveik visas tūkstantis, skaitymas nėmaž neprailgo. Talentingas rašytojas žavi taikliomis įžvalgomis apie žmonių asmenybių užkaborius, o jo piešiami gamtovaizdžiai ir dvarų paveikslai kaipmat nukelia į praeities Rusiją, kur meiliai rausdavo išdidžios kunigaikštytės, o valstiečiai, baigę šienauti lanką, susėsdavo pavėsyje užkąsti duonos su svogūnais.

Žiūrint į mirusį brolį, Levino sieloje vėl atgijo tas pasibaisėjimas mirtimi, tokią mįslinga ir drauge tokia artima ir neišvengiama, – pasibaisėjimas, kuris buvo suėmęs jį aną rudens vakarą, kada pas jį viešėjo brolis. Šis jausmas dabar buvo dar stipresnis negu pirma; dar mažiau negu pirma jis jautėsi galįs suprasti mirties prasmę ir dar baisiau jam pasidarė, pagalvojus, kad ji neišvengiama; bet dabar, kai čia pat buvo jo žmona, šis jausmas nekėlė jam nevilties: jisai ir mirties akivaizdoje jautė, kad reikia gyventi ir mylėti. Levinas jautė, kad meilė gelbėjo jį nuo nevilties ir kad ši meilė, kilus nevilties pavojui, darosi dar stipresnė ir skaistesnė.

Truputį trikdo knygos pavadinimas, nes, mano nuomone, apie Aną Kareniną čia rašoma ne daugiau nei apie Leviną ar seseris Doli su Kiti, taigi kūrinys drąsiai galėtų vadintis kokiu nors žymiai labiau apibendrinančiu vardu, nes dabar gi atrodo, kad jei tai Anos istorija, ji apipinta pernelyg plačiais ir su ja menkai tesusijusiais pasakojimais. O juk Levino sielos virsmas, jo aštrūs ir atviri pamąstymai religijos, filosofijos bei gyvenimo prasmės tematika, rodos, ir sudaro knygos siužeto ašį.

Žmogui tam ir duotas protas, kad jis galėtų išsigelbėti nuo to, kas jam kelia nerimą.

924 prašmatniai paprasti ir žavūs puslapiai.

Jei gėris turi priežastį, jis jau nebe gėris; jei jis turi padarinį – atpildą, jis taip pat nebe gėris. Vadinasi, gėris nepriklauso nuo priežasčių ir padarinių grandinės.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams