Laiškai iš Tenerifės. Penktas.

2009-03-28

Kovo 19, ketvirtadienis, Tenerifė, Ispanija

Betgi ne dėl maisto, ne dėl laisvųjų šunų, ne dėl plunksnuotų storašlaunių ir netgi ne dėl zoologijos sodo ryžtuosi gauruotosios krizės akivaizdoje laidyti pinigėlius kelionėms. „Žinoma, jei gali sau tai leisti”, linkčioja pažįstami, kuriems pasakoju, kaip ten man nuostabu. Esu įsitikinusi, kad „leisti sau” gali daug kas, tiesiog prioritetus paskirsto kitaip (nes mano mašiniukui ir kambario tapetams jau po penkiolika metų, kai kitų gi – visiški šviežienos). Apibendrintai gal galima manyti, kad kiekvienas pinigus panaudoja savo jausenoms kurti: „gerai jaučiuosi migdydamas savo kūdikį ergonomiškame vežimėlyje su dideliais ratukais”, „gerai jaučiuosi galėdamas kiekvieną vakarą plerpti alų”, „gerai jaučiuosi gyvendamas naujos statybos bute ir sukaliodamas šildymo rankenėlę” ir panašiai. Manęs asmeniškai (kol kas?) šitie dalykai nepriverstų taip gerai jaustis, kaip braidžiojimas vandenyne, alsavimas grynučiausiu kalnų oru, klaidžiojimas tarpekliais, atrandant jau (kovo mėnesį!) žydinčias aguonas bei vyšnias… Kone fiziškai jaučiu, kaip prasiplėtinėja mano akiratis, tiek dėl gamtos, tiek dėl žmonių, pilančių ant manęs savo kvapnios kultūros srautą. Ir augu šitaip. Gera. Beprotiškai.

10 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams