Kregždutės kregždutės
Vakar aš įsijaučiau į tobulos šeimininkės vaidmenį, valandą apsipirkinėjau, paruošiau šaltibarščius, išviriau bulvių, iškepiau kotletų, ir dar suplakiau saldžių tirštų pieniškų bananinių kokteilių. Tuo tarpu brangiausiasis ėmėsi vyriškų reikalų.
Sesutė pavasarį rašė, kad nepriėmė balandžių į balkoną gyventi. Gyvename kelių namų atstumu, ir pas mus tuo tarpu susiruošė įsitaisyti kregždės. Tąsė tąsė tuos gumulėlius snapuose, o mes nežinojome, ką daryti. Daužyti namuką gaila, be to, beprasmiška – jei jau nusprendė čia gyventi, sugriovus statys iš naujo. Visgi dėl vietoje atliekamų gamtinių reikalų nesinorėjo priimti naujųjų kaimynų, mano mama pernai to balto balandžių gėrio taip ir neatgramdė normaliai nuo grindų. O dar šuo kaip užhipnotizuotas spokso į paukščius už lango, medžioklės instinktas ramybės neduoda.
Viena iš priežasčių, dėl kurių taip myliu brangiausiąjį, yra nenuspėjamai originalūs jo sprendimai. Iš pradžių prie balkono pamačiau gulintį plaktuką. Na, pamąsčiau, gaila, kad nudaužė, bet nieko čia nepadarysi, taip turi būti. Tačiau įėjus į balkoną išvydau štai ką:
Jis pripurškė į tuščią namuką makroflekso! Juokiausi iki negalėjimo gal kokį pusvalandį, ir dar vėliau, kai prisimindavau… Ir koks nustebimas paukštukams: lizdas lyg ir yra, naujo lipdyti nėra prasmės, ale kad užimtas!
Aš esu už gamtą, brangiausiasis irgi, visa gyvūnija ir augmenija mums labai labai. Tikrai. Netraiškom vabalų, nelaužom medžių ir gerbiam visa, kas gyva. Bet mes norim gražiai gyventi ir kuo mažiau tvarkytis, o kiekvienam augintiniui reikia priežiūros. Todėl nepykit, mielosios dangaus žirklutės, mes ginam savo privačią nuosavybę…
P.S. Visgi atrodo, kad jos yra ne tokie kvaili paukščiai, ir ką nors sugalvos. Šįryt, kai pusryčiavau, buvo atskridusios su draugija, kažką tarėsi, garsiai rėkavo. Jei bus tęsinys, būtinai pranešiu.
Hits: 33
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Brač, gaila jų triūso. Laikas kiaušinius dėt, o nėr kur. Kad taip būtum anksčiau parašius.
Sprendimas juk paprastas. Įbedi (įgręži) porą virbų sienon ir ant jų padedi medinę, plastikinę (lengviau planama) ar kokią tik nori lentelę, tiesiai po lizdu.
Pliusai:
Mieli kaimynai
Reguliuojamas teršimas
Teigiamos emocijos
Būčiau anksčiau parašius, bet labai greitai tos jų statybos įvyko ir buvo nutrauktos.
Gerą sprendimą Tu čia parašei. Ypač teršia mažieji jaunikliai, kol išmoksta skraidyt, ir tai jie daro balkone… Jei dar kada paukštužėliai nuspręs pas mus įsikurdinėti, pasinaudosim Tavo patarimu.
Tik dar juos reiktų kažkaip nors truputį prisijaukinti, nes labai įšsigąstu, kai išėjus į balkoną staiga išlenda sparnuotasis kaimynėlis ir pradeda rėkti. Maždaug “ko čia vaikštai po mano kiemą, nepažįstamoji!”. 🙂
Rėkti per laiką jie nustos, bet juk kaip gera tokius kaimynus turėt – net akvariumo nereikia. Senuosiuose namuose turėjau lesyklą, tai kažkas nepaprasto 🙂 Gaila, dabar pirmame aukšte gyvenu, tai nuplauks tas malonumas 🙁 O, nebent medyje kur po langais….
[…] Originaliai iškraustytos. Net mieliausi gyvūnai šika (nebent jie skaitmeniniai), todėl norom nenorom tenka juos iškraustyti, pasinaudojant parankinėmis priemonėmis. Nė kiek ne mažiau rūpesčio kelia gyvūnai, kuriuos reikia palikti namuose, net kai sąlygų nėra. […]
[…] Augintiniai. Įtariu, kad tikrai ne pas vieną žmogų balkone gali atrasti kokių nors paukščių, pavyzdžiui kregždžių, lizdelių, ir jie tikrai kartais smarkiai įgrįsta ir pridaro visokiausių eibių – pati žinau, kiek vargo paukštukai gali sukelti juolab, kai namie auga ir šuo ar katė… Pasirodo juos galima ir iškeldinti. Vienas iš būdų, tik tegul neužsirūstina gyvūnų mylėtojai, pavadinkime jį “užtrenkti duris prieš snapą“. […]
Vaikystėj buvau priglaudęs iš lizdo iškritusį mažą kregždžiuką, maitinau visokiais vabalais…paskui pradėjo po truputį skraidyt, kieme bunant nuskrido nuo delno ant žemės, o šalia buvusiam gėlyne tupėjo katinas. Taip ir baigėsi kregždžiuko istorija:)
O pas mane šiais metais virš lango kregždės suka lizdą. Net nežinau ką daryti… Aišku šaunu matyti paukštukus, visgi gyvi padarėliai, bet kažkaip kai per arti, tai ir problemos atsiranda.
Beje, makrofleksas – įdomus sprendimo būdas
Kaip su valkatom, taip ir su gyvunais. Visiems gaila, visi atjaucia, supranta, netgi paremia (batonu pamaitinta ir pan.) bet kai per arti – ne, aciu. Taigi visi svaiciojimai ir pagalba yra elementarus atstumimo aktas (zizekas). Gamta retai pasiduoda zmogaus socialumui ir higienai ir tai nera nei gerai nei blogai, tik zmogui blogai. Del pauksciu – tai ziauriai gaila, bent butumet ta lizda nukale pacioje kurimo pradzioje, o ne tuomet, kai jau bus laikas naujas inkarnacijas pereti. Tikiuosi, kad paukscio samone (o zinoma zmogus to ir tikisi) nera tokia gili kaip zmogaus ir jis beveik nesuvoke sios situacijos tragikomiskumo. Linkejimai brangiausiui, tikiuos ateity jis nepersikunys i kregzde 🙂
Mielas (-a) bourdieu, tiesą sakant, valkatų man nei gaila, nei atjautos jiems jaučiu, tuo labiau jų nesuprantu ir neremiu. Priešingai nei kregždės ar kiti gyvūnai, kurie bando susikurti normalų gyvenimą ir tam deda visas pastangas, valkatos to net nesistengia daryti – jie pasitenkina esama padėtimi ir vegetuoja.
Kaip jau minėjau, nudaužtus lizdus paukščiai stato iš naujo – jų atkaklumas yra pavydėtinas, taip kad niekas nebūtų pasikeitę.
Ziauru. O juo labiau didziuotis taip pasielgus..