Kovo pirmosios pokštas

2009-03-01

Prisikvietę į miegamąjį draugų, sujauktomis mintimis, beviltiškai spoksodami į nuolat kintančius filmus, slaptomis šypsodamiesi vienas kitam, triaukšdami maistą, dvigubai brangesnį, nei lenkų žemėse, ginčydami rišlaus teksto skaitymo prasmę, vaikydami po kambarį šunį, dūsaudami skirtinguose kampuose, bet arčiau nei įmanoma, sulaukėme pavasario.

Jo šlapią bučinį užfiksavau ketvirtą nakties atidariusi langą. Sakė, ten vyko pūga. Susirinko kailinių skvernus ir pustėsi padus. Iki pažaliavimo dvelkė gaiva. Pumpurų nuojauta. Riebios juodos žemės kvėptelėjimais. Susikristalizavusiomis mūsų žieminių sapnų liekanomis. Rūkais rūkais rūkais.

O kai išaušus striktelėjau kieman, po pėdomis tirpo šaltis ir švietėsi juodi purvini šaligatviai. Šuo klausiamai žvilgčiojo į mane, uodė kažką gera. Pernykštį, dilgčiojantį, negailestingai plešiantį trapius kalendoriaus lapus. Apkvaitusį jaudulį. Petražolių, rabarbarų ir gluosnių kvapo.

Taip, sakau, šunyti. Pavasaris.

10 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams