Laimės paieškos rožiniam mieste

Jau šimtu procentu įsibėgėja vasariniai savaitgaliai, kai vos spėji penktadienį grįžt iš darbo, susimest daiktus ir lėkt lėkt lėkt, grįžti sekmadienį prieš pat miegiuko metą ir net nebėra jėgų sugalvot, ką ryt rengsies. Abi savaitgalio naktis miegojus ne savo lovoj, o kur papuola, truputuką merkiasi akys ant pirmadieninių darbų, ir toks jausmas, kad esu šiek tiek čia, šiek tiek ne.

Ir visos tos dienos su besikeičiančio skonio sulčių pokeliu rankoj, ir per futbolą sudaužytos mylimojo kojos, ir šašlykai tris dienas iš eilės. Naujos pažintys, netikėtai atrandami seni pažįstami, kuo vardu, ką veiki, kur dirbi, o. Iš Dzūkijos pakraščio į Žemaitijos glūdumą, keturios su pusę valandos sėdžiu soste, vairuoju. Draugiški policininkai, kuriems pagailo mūsų besibaigiančio savaitgalio grįžtant, ačiū.

Šlapia žolė, ežerai, miškai, lietūs naktimis, upeliai, pievos, mes saugūs. Be galvos skausmo, be nesusipratimų, susikibus rankomis. Karšta vonia su žurnalais, pyragas su varške ir uogom, šviežiausi patalai – mes namie. Penkiom naktim, gal. Nes vasara atvirai atidaryta.