Jerzy Pilch: Kiti malonumai
Mums, seniems pasileidėliams, nėra ko slėpti: rytą Kohoutekas kopė palėpėn itin rūgščiu veidu. Kohouteką apskritai būtų galima pavadinti žmogumi rūgščiu veidu, tačiau šį kartą jo rūgštus veidas buvo ypač rūgštus. Ką besakytum, jis suvokė šiąnakt išdavęs savo aktualią moterį. Negana to, jam nekilo abejonių, jog, velnioniškos intuicijos vedama, ji jau viską žino. Nešė jai pusryčius: termosą karštos kavos ir sumuštinį su kumpiu, tačiau nepaisant to, kad kavos bei sumuštinio paruošimas ir nešimas iš namų buvo didvyriškas poelgis, jis suprato, kad jam šitai ne ką pagelbės. Dideli nemalonumai jo laukė.
Perskaičiau aprašymą, kad šio lenkų rašytojo stilius panašus į Witold‘o Gombrowicz‘iaus ar Milan‘o Kunderos ir griebiau. Iš tiesų, šie abu autoriai netgi yra paminėti tekste, tačiau, mano subjektyvia nuomone, Pilch‘ui iki šių grandų dar oi toli. Taip, rašo jis lengvai, šmaikščiai, tarytum atmestinai ar šnekėdamasis su draugeliu, bet visgi nėra pasiekiamas tas tobulas Gombrowicz‘iaus rezultatas, kuomet negali liautis kvatojusi balsu dėl taip taikliai išreikštos teisybės.
Kohouteko moteris kalbėjo ramiai ir dalykiškai. Tokiu ramiu dalykiškumu paprastai pasižymi neapsakomai gražios ir apie savo grožį nutuokiančios moterys.
Jeigu nelyginant romano su niekuo (o taip tikriausiai ir reikėtų daryti), visai nieko skaitinėlis tingiam vasaros pusdieniui. Linksmas, įtikinantis, lengvas. Ir neilgas!
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.
Hits: 5
2 Komentarai
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Iš visų lietuviškai išleistų šio autoriaus knygų ši man buvo pati neįsimintiniausia. Nors yra šaunių vietų, bendrai romanas kažkoks, na, nežinau. Visai kas kita yra “Stiprusis angelas” arba “Mano pirmoji savižudybė”. Jei iš esmės tau autorius patiko, rekomenduoju perskaityti ir kitas jo knygas.
Ačiū, kaip tik turiu “Mano pirmoji savižudybė”, ruošiuosi skaityt.