Henry David Thoreau: Voldenas, arba gyvenimas miške

2016-07-07

Henry David Thoreau Voldenas, arba gyvenimas miškeManau, kad mes galime kur kas labiau pasitikėti gyvenimu. Galime tiek pat mažiau rūpintis savimi, kiek nuoširdžiai rūpinamės kitais. Gamta taip pat gerai pritaikyta mūsų silpnumui kaip ir mūsų jėgai. Nuolatinis nerimas ir įtampa, būdingi kai kuriems mūsų, yra bemaž nepagydoma liga. Mes verčiami perdėti svarbą to darbo, kurį atliekame, o kiek daug dar lieka nepadaryta!

Jau senokai klasikos neskaičiau šitaip skaniai, atrodo, žmogus ne XIX a. viduryje būtų rašęs, o vakar. Spjovė valdžiai į snukį, atsisakė mokėti mokesčius, išėjo į mišką ir ten, prie tvenkinio pasistatęs nedidelę medinę trobelę, pragyveno porą metų, džiaugdamasis nuostabia gamtos draugija. Tiesiog hipių judėjimo pradininkas, įkvėpėjas ir gyvas pavyzdys, kad gyvename visiškai nereikalingame pertekliuje, atitraukiančiame mūsų mintis nuo išties gyvenime svarbių dalykų. Thoreau filosofija visiškai paprasta, praktiška ir nuostabiai patraukli.

Bet kokiu oru, bet kuriuo dienos ar nakties metu aš troškau kaip įmanoma geriau išnaudoti momentą ir pažymėti jį rėžiu lazdoje; norėjau būti ant dviejų amžinybių – praeities ir ateities – sandūros, kuri ir yra dabartis, laikytis tos ribos.

Knyga labai įvairiapusiška – čia rasi ir filosofinę sistemą, ir gausius gamtos vaizdų aprašymus, ir praktinius patarimus apie tai, kaip auginti pupas bei už kokią sumą (detaliai) galima buvo pasistatyti namelį XIX a. viduryje. Dėl to sunku kūrinį vertinti balais – už požiūrį į gyvenimą, gamtą ir save vienareikšmiškai duodu dešimt, tačiau kai kurie voveraičių ir skruzdėlių aprašymai atrodė mažumėlę ištęsti ir nuobodoki. Smagu, kad sąmatos tokios tikslios, gaila, kad šiandien nebe taip aktualūs tie skaičiai. Na, bet esmė aiški – mes turime žymiai per daug ir gyventume nepalyginamai lengviau, jei turėtume mažiau.

Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti, ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau. Nenorėjau gyventi netikro gyvenimo – gyvenimas pernelyg brangus; nenorėjau praktikuot ir rezignacijos, nebent ji būtų neišvengiama. Norėjau gyventi giliai, iščiulpti visą gyvenimą iki kaulo smegenų, gyventi sveikai ir spartietiškai, išvijus visa, kas nebuvo gyvenimas; išvaryti plačią pradalgę ir pjauti prie pat šaknų, prispirti gyvenimą prie sienos, suskaidyti jį į pačias paprasčiausias formas ir, jei jis pasirodys niekingas, na ką gi, iškelti visą tikrąjį jo niekingumą ir paskelbti apie tai visam pasauliui; o jei jis pasirodys iškilnus, pažinti jį nuosava patirtimi ir pasistengti teisingai papasakoti apie jį kitame savo ekskurse.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams