Gyvoji biblioteka – už įvairovę, prieš diskriminaciją

2009-04-20

Niekad nenorėčiau tapti žmogumi su iki galo ir neginčijamai susiformavusiu požiūriu į viską pasaulyje, nepaliekant galimybės persigalvoti ir imti apie tuos pačius dalykus manyti kitaip. Pokyčiai yra gyvenimo variklis ir bet kokia kaina stengiuosi karts nuo karto vis pakeisti, perlaužti ką nors savo galvoje, negailestingai sulaužyti stereotipus, išdaužyti schemas ir kurti naują platesnį pasaulio vaizdą. Mane apima neapsakoma palaima, kai geriau pažinusi žmones, apie kuriuos galvojau nelabai teigiamai, pradedu juos suprasti ir mėgti. Kuo toliau, tuo mažiau lieka grupių, apie kurių narius mąstyčiau stereotipiškai. Aišku, čia labai gelbėja kelionės ir plačiai atmerktos akys jose, iš kitos pusės – psichologijos studijos, tačiau iniciatyvių žmonių dėka dabar ir neiškeliant kojelių iš gimtojo miesto galima eiti ir tiesiogiai susipažinti su savo stereotipais.

Kalbu apie Gyvąją biblioteką, kurion kviečiu apsilankyti balandžio 29 dieną, nuo penkioliktos iki aštuonioliktos valandos VDU užsienio kalbų skaitykloje, Donelaičio 52, 221 auditorijoje (antrame aukšte). Dievinu skaityti knygas, tik šįkart vietoj popierinių turėsime gyvus žmones, apie kuriuos yra sukurta daug stereotipų, kurie dažnai patiria diskriminaciją ir atskirtį (pvz. „Žmogus, sirgęs alkoholizmu”, „Nerimo sutrikimų turintis žmogus”, „Depresija sergantis žmogus”, „Psichiatras”, „Narkotikus vartojęs žmogus”, “Feministė”, “Anarchistas”, “Lenkas”, “Neįgalusis”, “Žydas”, “Romas”, “Hip-hop’o propaguotojas”, “Katalikas”, “Veganas”, “Kalėjimo prižiūrėtojas”, “Rusas”, “Gėjus”, “Lesbietė”, “Pabėgėlis”, “Musulmonas”, „Savanoris”, „Vienuolė” ir kiti), o skaitymas bus itin gyvas – tiesioginis pokalbis su jais.

Taip, kai kurie „gyvųjų knygų” variantai skamba ironiškai ir juokingai, tačiau vien todėl, kad Tau ar man tenka su jais dažnai bendrauti ir tai yra mūsų kasdienybė, nereiškia, kad kitam žmogui jie nėra egzotika, apipinta kvailiausiais stereotipais! (Vėlgi skatina plačiau atsimerkti ir žvelgti tolerantiškiau, ar ne?) Kita vertus, vienas žmogus, atstovaujantis tam tikrą grupę, gali ypač kryptingai ir siaurai suformuoti požiūrį apie visą kultūrą. Pamenu, pirmas prancūzas, su kuriuo teko susipažinti, buvo žiaurus nacionalistas, netgi mokėdamas anglų kalbą nusprendė ja nekalbėti ir tauškė prancūziškai, matydamas, jog aš suprantu tik įvardžius ir jungtukus, bet juk mes esame Prancūzijoje, mieloji, ar ne? Ir jei jis būtų buvęs vienintelis mano sutiktas prancūzas, dievaži, ar ten dar kada važiuočiau… Bet visgi geriau susipažinti bent su vienu, nei apskritai kliautis tik aplinkinių pasakojimais ar TV reportažų suformuota nuomone. Manau.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams