Gruodį žiūrėjau

Julie ir Julia (Julie & Julia) – o, kaip man trūko filmo apie bloginimą! Ir šis – idealus. Atskleidžia tą jaudulį, kai iš pradžių manius, kad rašai į beorę tuštumą, pagaliau sulauki pirmųjų komentarų, o – kažkas skaito! Paskui imi stengtis nenuvilti savo gerbėjų, daryti dalykus, kurių normaliai niekuomet nedarytum, ir jau tada maudaisi šlovės spinduliuose, sulauki nusivylimo, kai Tavęs ima rimtai nemėgti nepažįstami žmonės (ganėtinai keistas jausmas). Ypač stiprūs pagrindinių filmo veikėjų – Julie ir Julia – vyrų personažai, nors bloge ir knygoje apie juos beveik negirdime, rašytojų gyvenime be jų paramos ir palaikymo kaži kur moteriškės būtų nuklydusios. Žodžiu, labai man patiko filmas, dar ir toks spalvingas, gyvas, emocingas, na gerai – mergaitiškas, bet vis viena manau, kad kiekvienam tinklaraštininkui, ypač mūsų kulinarijos meistrėms, turėtų būti įdomus.

Apsivalymas (Épuration) – prisipažinsiu, tokio visapusiškai prasto europietiško filmo jau seniai nebuvau mačiusi. Pribloškė ne tiek kvailas lėkštumas, kuriuo dažnai pasižymi hulivudinės nesąmonės, bet nemokšiškas filmo lygis: pradedant nuo aktorių atrankos – dukrą vaidinanti moteris atrodo vyresnė už mamą, tęsiant idiotišku scenarijumi ir temos vystymu, baigiant devintokų mokyklinių spektaklių vertų masinių scenų. Prie viso to dar ir vertimas į lietuvių kalbą įstabus: „turiu liūdną žinią – jis nusižudė“ – „o dieve, kas tai padarė?“ – „Žanas Lukas Pjeras Žakas“, ir panašiai. Siaubas kažkoks.

Vabalas (Bug) – o-ou, apie psichikos ligonius! Bet jei dabar labai madinga kuriant filmus apie tokius žmones vaizdžiai ir išsamiai pademonstruoti jų kančią ir nelaimingumą, tai čia viršų ima pačios beprotystės galia, visaapimanti, visaužgožianti ir visanulemianti. Paverčianti mažą pasaulėlį kosmoso gabalėliu, švytinčiu folija ir mėlynumu. Užkrečianti paranoja.

Devintieji vartai (The Ninth Gate) – mažumėlę mistifikuota, mažumėlę su įtampa, daug Johnny Depp‘o. Sakyčiau, kad labiau nepatiko, nei patiko. Filmas, kurį nesunku užmiršti.

Deja Vu (Deja Vu) – ai, tas Denzelis Washingtonas tai visada toks tobulai super nulaižytas geruolis herojus be menkiausios nuodėmėlės būna, kad net koktu žiūrėt. Ir savaime suprantama būna, kad jo teisuoliškumas triumfuos, bet jis tik kukliai šyptelės, nes ką jau čia – nesigirsi. Filmas prikimštas specialiųjų efektų ir lamdomų automobilių, mokslinė scenarijaus pusė mažumėlę priverčia susimąstyti, bet geriau pagalvojęs suvoki, kad truputuką nesąmonės, ir vėl koncentruojiesi į Denzelio herojiškumą.

Edit Piaf. Rožinis gyvenimas (La vie en rose) – oho. Kažkaip tą dieną linksmai klausiausi Édith Piaf laistydama gėles, šokau sukausi sau pagal smagias daineles, vakare ta proga nusprendžiau pažiūrėti filmą apie jos gyvenimą. Ir dabar man atrodo, kad jau tos pačios dainos nebesiklausys taip linksmai. Nes ne visai rožinis gyvenimas, sakyčiau.

Moljeras: teprasideda komedija (Molière) – šiaip aš nė už ką nenorėčiau gyventi jokioje praeityje, nei septynioliktame amžiuje, nei dvidešimto pradžioje, nes kai prietarai sukausto sielą, ji negali skristi ir panašiai, nu bet jau tų senųjų laikų apdarų gražumas tai mane žavi iki saldumo! Alpau svaigau Marie Antoinette žiūrėdama, dabar seiliojausi Moljerą spoksodama: plunksnų kalnai, dailutėliai kaspinėliai, batuoto katino ilgaauliai, garbanėlės, strikinėjančios judinant galvas – oi! Siužetas neerzina ir filmo žiūrėti netrukdo!

Hits: 0