David Nicholls: Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena

2011-11-18

David Nicholls Dvidešimt metų, du žmonės, viena dienaJis tikėjosi sėkmingos karjeros, troško, kad tėvai juo didžiuotųsi, geidė vienu metu miegoti su daugiau nei viena moterimi, bet ar pavyks visa tai suderinti? Jis norėjo būti aprašinėjamas žurnalų straipsniuose ir vylėsi, kad vieną gražią dieną išvys ten savo darbo retrospektyvą, nors dar gerai nežinojo, koks iš tiesų bus tas jo darbas. Jis troško gyventi ekstremaliai ir nesusimauti. Jis svajojo gyvenimą tvarkytis taip, kad jeigu kas sumanys jį nufotografuoti be įspėjimo, ta nuotrauka turės būti nepriekaištinga. Viskas turi būti tobula. Ir smagu. Kuo daugiau linksmybių ir kuo mažiau liūdesio. Tik tiek, kiek neišvengiama.

Iš pradžių, pradėjus skaityti šią knygą, jaučiausi kaip pakliuvusi į Holivudą – po visų tų klasikų ir devynioliktų amžių keista buvo grįžti į laikus, kai aš jau buvau gimusi. Iš pradžių pasirodė, kad tai bus eilinė meilės istorija su nuspėjama pabaiga – tiesą sakant, knygos ekranizacija su Anne Hathaway „Viena diena“ tokia ir yra, saldus holivudinis pliurzaliukas mergaitiškiems pasisėdėjimams, tačiau knygos taip nepavadinčiau. Nors jos ašis – dviejų žmonių, vyro ir moters, santykių linija, besitęsianti dvidešimt metų, kūrinyje mane labiausiai sužavėjo autoriaus gebėjimas jautriai, subtiliai ir nepaprastai tiksliai perteikti pokyčius, neišvengiamai vykstančius mūsų visų pasaulėjautoje bėgant metams.

– Čia ne savigrauža, čia faktai.
– O kaip: „Mano gyvenimas priėjo vaizdingą liepto galą“?
– Sakau taip, kaip yra. Nežinau. Tiesiog… – Jis vėl nukreipė akis į kanalą ir teatrališkai atsiduso. – Kai buvau jaunas, viskas atrodė įmanoma. O dabar – viskas neįmanoma.

Knygoje aprašoma liepos penkioliktoji diena, kiekvienais metais stabtelint ir pažvelgiant į pagrindinių veikėjų gyvenimą, jų mintis ir jausmus. Panašiai jaučiuosi atsiversdama savo tinklaraščio įrašus, sukurtus tą pačią mėnesio dieną prieš metus, dvejus, trejus… Nors atrodo, kad esu ta pati, šitokiu būdu vartant puslapius matau nuolatinį judėjimą pirmyn, vystymąsi, pokyčius, kurie nebūtinai yra geresni ar blogesni, paprasčiausiai tampu kitokia. Manau, knygos autoriui puikiai pavyko tai perteikti pasitelkiant dviejų žmonių istoriją.

Nėra ko tikėtis, kad, sulaukus trisdešimt aštuonerių, knyga, daina ar kino filmas pakeis tavo gyvenimą. Ne, dabar viskas niveliavosi, nusistovėjo, gyvenimas teka ramia, įprasta ir priimtina vaga, teikia komfortą ir pasitenkinimą. Nebebus ir nebereikia tų nervus tampančių akimirkų, staigios nuotaikų kaitos. Dabartiniai draugai – tie, su kuriais susipažino prieš penkerius, dešimt ar dvidešimt metų. Nebesitikima staiga praturtėti ar nuskursti, svajojama dar kurį laiką ramiai ir sveikai gyventi. Įstrigę per viduriuką, pusamžiai vidurinės klasės atstovai, vidutiniškai, ne per mažai ir ne per daug laimingi.

448 puslapiai, priverčiantys susimąstyti apie save dabar, anksčiau ir vėliau.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams