Charlotte Brontë: Džeinė Eir

2011-09-12

Charlotte Brontë Džeinė EirTuščia tvirtinti, kad žmogus turi būti patenkintas ramybe: jis negali gyventi be veiklos; ir jis susikuria ją, jei jos jam neduoda likimas. Milijonai žmonių yra pasmerkti dar vienodesniam gyvenimui negu tas, kuris atiteko man, – ir milijonai slapčia maištauja prieš savo dalią. Niekas nežino, kiek maištų – šalia politinių – bręsta kasdieninio gyvenimo gelmėse.

Filme Definitely, Maybe mergina kolekcionavo visus Džeinės Eir leidimus, ir tuomet susimąsčiau – kaip čia gaunasi, kad tokios klasikos nesu skaičiusi? Dar ir filmas naujai pastatytas pagal ją, prieš kurio peržiūrą būtinai reikia knygą perskaityti! Tai ir perskaičiau. Neprailgo. Nors neretai pagrindinė veikėja mane žiauriai erzino savo elgesiu ir pažiūromis (kurios jos gyvenamuoju laikotarpiu galbūt buvo laikomos vertybe), tačiau rašytojos talentas gyvai piešti charakterius, įtikinamai perteikti emocijas ir išgyvenimus, kurti tikroviškus ir skirtingus personažus sužavėjo. Ne veltui klasika!

Mane draskė baisi kančia. Atrodė, kad įkaitinta geležinė ranka palietė mano širdį. Siaubinga akimirka, kupina kovos, tamsos ir ugnies! Jokia žmogiškoji būtybė, kada nors gyvenusi pasaulyje, negalėjo trokšti didesnės meilės kaip ta, kuria aš buvau mylima. Ir tą, kuris mane taip mylėjo, aš tiesiog dievinau. Bet aš buvau priversta atsižadėti ir savo meilės, ir savo dievaičio. Vienas tiktai baisus žodis skambėjo man ausyse, primindamas sunkią pareigą: „Bėgti!“.

Įtraukė mane ši knyga. Nors meilės istorija, bet ne banali, nors ilga, bet nenuobodi. Geriausiu rodikliu, įrodančiu, kad kūrinys pasiekė giliau nei tik mano akių vyzdžiai, manau esant siužeto įsiskverbimą į mano sapnus. Romanovų caraitį sapnavau, dabar gi Džeinės Eir gyvenimo motyvas naktį mane aplankė. Žavu! O filmas tai ką – nerealiai sutrumpinta istorija, o dėl to trumpumo prarandamas ir charakterių įtikinamumas, ir elgesio priežasčių akivaizdumas. Tik Mia Wasikowska nuostabi. Jaučiu, kad pamažu ji tampa viena mėgstamiausių mano aktorių.

Dabar negalima buvo apie nieką mąstyti. Negalima buvo dairytis atgal ir net negalima buvo žiūrėti priekin. Nė vienos minties nei apie praeitį, nei apie ateitį! Praeitis buvo puslapis, toks dangiškai mielas ir toks klaikiai liūdnas, kad, pabandžiusi perskaityti jame bent eilutę, aš būčiau netekusi visos drąsos ir netekusi pasiryžimo. Ateitis baugino visiška tuštybe. Ji atrodė tarsi pasaulis po tvano.

528 žavingai įtraukiantys puslapiai.

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams