Charlotte Brontë: Džeinė Eir
Tuščia tvirtinti, kad žmogus turi būti patenkintas ramybe: jis negali gyventi be veiklos; ir jis susikuria ją, jei jos jam neduoda likimas. Milijonai žmonių yra pasmerkti dar vienodesniam gyvenimui negu tas, kuris atiteko man, – ir milijonai slapčia maištauja prieš savo dalią. Niekas nežino, kiek maištų – šalia politinių – bręsta kasdieninio gyvenimo gelmėse.
Filme Definitely, Maybe mergina kolekcionavo visus Džeinės Eir leidimus, ir tuomet susimąsčiau – kaip čia gaunasi, kad tokios klasikos nesu skaičiusi? Dar ir filmas naujai pastatytas pagal ją, prieš kurio peržiūrą būtinai reikia knygą perskaityti! Tai ir perskaičiau. Neprailgo. Nors neretai pagrindinė veikėja mane žiauriai erzino savo elgesiu ir pažiūromis (kurios jos gyvenamuoju laikotarpiu galbūt buvo laikomos vertybe), tačiau rašytojos talentas gyvai piešti charakterius, įtikinamai perteikti emocijas ir išgyvenimus, kurti tikroviškus ir skirtingus personažus sužavėjo. Ne veltui klasika!
Mane draskė baisi kančia. Atrodė, kad įkaitinta geležinė ranka palietė mano širdį. Siaubinga akimirka, kupina kovos, tamsos ir ugnies! Jokia žmogiškoji būtybė, kada nors gyvenusi pasaulyje, negalėjo trokšti didesnės meilės kaip ta, kuria aš buvau mylima. Ir tą, kuris mane taip mylėjo, aš tiesiog dievinau. Bet aš buvau priversta atsižadėti ir savo meilės, ir savo dievaičio. Vienas tiktai baisus žodis skambėjo man ausyse, primindamas sunkią pareigą: „Bėgti!“.
Įtraukė mane ši knyga. Nors meilės istorija, bet ne banali, nors ilga, bet nenuobodi. Geriausiu rodikliu, įrodančiu, kad kūrinys pasiekė giliau nei tik mano akių vyzdžiai, manau esant siužeto įsiskverbimą į mano sapnus. Romanovų caraitį sapnavau, dabar gi Džeinės Eir gyvenimo motyvas naktį mane aplankė. Žavu! O filmas tai ką – nerealiai sutrumpinta istorija, o dėl to trumpumo prarandamas ir charakterių įtikinamumas, ir elgesio priežasčių akivaizdumas. Tik Mia Wasikowska nuostabi. Jaučiu, kad pamažu ji tampa viena mėgstamiausių mano aktorių.
Dabar negalima buvo apie nieką mąstyti. Negalima buvo dairytis atgal ir net negalima buvo žiūrėti priekin. Nė vienos minties nei apie praeitį, nei apie ateitį! Praeitis buvo puslapis, toks dangiškai mielas ir toks klaikiai liūdnas, kad, pabandžiusi perskaityti jame bent eilutę, aš būčiau netekusi visos drąsos ir netekusi pasiryžimo. Ateitis baugino visiška tuštybe. Ji atrodė tarsi pasaulis po tvano.
528 žavingai įtraukiantys puslapiai.
Aha, aš irgi Eir skaičiau dėl to, kad nu kaip gi aš čia neskaičiusi… Ir patiko. O po to filmo minėto įrašo pradžioje aš pradėjau labai atkreipinėti dėmesį į lietuviškus leidimus. Daug jų yra visokių
. O sesutės “Vėtrų kalno” neskaitei? Ta irgi verta dėmesio.
Va, va, būtent apie tą kalną aš dabar ir galvoju kaip apie dar vieną savo spragą
patiko ir dzeine eir, ir jos sesers vetru kalnas. pastaraji irgi butinai perskaityk. nors is pradziu skaitesi gan sunkiai, bet poto jau taip itrauke.. bandziau ir treciosios sesers ,,agnese grej” pora kartu skaityt, bet kazkodel nesiskaite man ji.. taip ir nebaigiau.
Mano galva, Džeinė Eir tobula.
Skaičiau Džeinę du kartus ir abu patiko. Turi jos personažas kažkokios savitos stiprybės, kuri įkvepia. “Vėtrų kalnas” taip pat graži istorija, gerai Salomėja parekomendavo
,Džeinė Eir” ir man labai patiko. ,,Vėtrų kalno” dar neskaičiau.. užtat susidomėjau tavo paminėtu filmu. Reiks greitu metu pažiūrėti
Ne veltui Ch.Bronte tapo klasike. Jos romaną “Džeinė Eir” skaičiau dar paauglystėje. Dabar gi, atsitiktinai aptikusi jo apžvalgą ir ją perskaičiusi, nustebau, kad iki šiol atsimenu įraše pateiktas citatas.
Beje, ar teko žiūrėti filmus “Džeine Eir”? Aš žiūrėjau du pastatymus. Pirmenybę teikiu šiam: http://www.imdb.com/title/tt0085037/ Gal tai paauglystės laikų sentimentai?
Kaip ir minėjau įraše, naująjį Džeinės Eir pastatymą mačiau, tačiau jis labai nesužavėjo.