Beprotiškas laikinumas. Plazda.

2007-11-09

Kažkaip paskutinėm dienom nemažai netiesiogiai susiduriu su mirtim. Apie tuos ketvirtokus nori nenori susimąstau, vakar pas mamą virtuvėje live stebėjau metrinio šamo priešmirtinę agoniją, o dar ta Simutis, sunkiai apgirtusi, prašo nėštumą lengvinančia aplinkybe pripažint…

Kiekviena ląstele jaučiu, kokiam beprotiškam beprotiškam pasauly gyvenu, ir bet kada bet kuris iš mūsų gali atsigulti karstan. Paprastai mirties šešėlių apsupty žmonėms jų kasdieninės problemos sumenkėja, susmulkėja ir nuvertėja. Gal ir taip. O aš ir taip turiu keletą priešnuodžių sunkumų sukeltam stresui apmalšinti:

1. pagalvoju, kiek man tai bus svarbu po mėnesio, dviejų, pusmečio, kaip tada galvosiu apie Šiandieninę-aš (ot kvailelė, rado dėl ko jaudintis);

2. pasvarstau, kokia galėtų būti baisiausia baigtis – jei jau nutiktų tai, kas gali nutikti blogiausia šioje situacijoje, tai būtų… Ir dar nė karto nebuvo tokios baigties, kuri priverstų mane dar labiau sunerimti. Ypač tai galioja darbinėms problemoms, omg, man dabar net keista, kiek nervų žmonės joms sugadina. Nes jei blogiausias gresiantis nutikimas yra atleidimas iš darbo, kuris greičiausiai būtų naujų gražių ateities planų įgyvendinimo pradžia, tai wtf?

3. na ir visada padeda ta: „ar pagalvosi apie tai, mirties patale gulėdama”. Padejuosi, kad per mažai laiko darbe praleidai? Vat dėl dėmesio artimiausiems ir brangiausiems žmonėms gal ir suabejosi. Taigi common, paskambink mamai pasakyti, kad ją myli…

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams