Baltos smėliuotos

2009-04-21

Šuorais kelia dulkes, įrėmusi smakrą į kelius rymau ant plačios pageltusios palangės. Kai langai sandariai uždaryti, ne taip sunku pamanyti, kad tas saulės nutviekstas kiemas yra vasara. Ir mano baltos vasarinės suknelės. Trumpos, iki kelių, bet būtinai tokios, kurios leidžiasi plaikstomos vėjo. Kurias vilkėdama mirkau braškių galiukus į plaktą grietinėlę, pastebiu tarp kojų pirštų įstrigusią žuvėdros plunksną, markstausi prieš saulę ir laižausi nuo gyvenimo saldumo. O suknelių padalkos smėliuotos ir šlapios, sūrių jūros putų prisišliurpusios, ir mylimojo ranka ant liemens. Sušalusios pėdos miegmaišyje, nemokšiškai suplakta late puta pakelės kavinukėj, supynės supynės supynės, iki kol širdis ims virpėti. Vėsūs saulėtekiai čirpiant vėjuotoms pušims, laužo dūmai plaukuose, kai ant jų priguli. Ramunės prie geležinkelio, juodas bėgių kvapas, dulkinas karštis, sausos aižančios žolės ir baltos vasarinės suknelės. Užverčiant knygą suspaustas uodas, pritrynęs batelis, bet kad man basai dar geriau, tikrai, įkaitę senamiesčio grindinio akmenys, nuogi pašiurpę pečiai saulėlydyje. Nuotraukos įsibridus upelin, rugiuose ir prieš saulę. Nuo prakaito sulipusios paklodės, sumuštiniai su agurkais balkone, kamuolio dunksėjimas kieme iki vidurnakčio. Sūrūs plaukai, nebeiššukuojami, ir visur visur tos suknelės. Viešpatėliau, nagi greičiau!!!

5 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams