Arbatėlė be elektros

2010-05-24

Pakeliui atgal iš Tailando sesytė gailėjosi, kad nenuvažiavom pažiūrėti to kaimelio, kuriame žmonės iki šiol gyvena be elektros ir kitų šiuolaikinio pasaulio patogumų. Ką gi, mieloji, užsuk kada pas mus sodybėlėn, parodysiu, kaip tai atrodo!

Savaitgaliais aš niekad nežinau, kiek valandų ar kas pakomentavo mano būseną feisbuke, užtatai kuo puikiausiai galiu pasakyti, kur auga gardžiausios rūgštynės sriubai, rabarbarai kompotui, avietės arbatai (verdamai čia pat, ant laužiuko, be abejo), taip pat galiu papasakoti, kokia gražuolė yra žmona pono gluodeno, kuris kartais miega apsikabinęs ponią rūpužę, kiek erkių mylimasis ištraukė iš driežiukų, ir kokia gyva galybė žalčių knibžda kiekvienoje pakampėje. Aš apskritai netgi ir neužfiksavau to fakto apie elektros nebuvimą, kol kažkas iš svečių praėjusį savaitgalį nenusistebėjo – kaip tai, nėra elektros?! Na, stulpas stovi, laidai iki jo ateina, gal ir prisijungsim kada prie tinklų, bet kad iki šiol nebuvo absoliučiai jokio poreikio! Taip, atsitinka, kad telefonas savaitgalio pabaigoj mirinėja, nespėdamas siųsti žinučių apie praleistus skambučius jam būnant už ryšio zonos ribų, bet man dėl to galvos neskauda.

Sodybėlės indai šiaip yra tokie, kurių negaila vagišiams padovanoti, tik staiga ėmiau ir įsimylėjau į šį arbatinuką

Arbatėlė

ir jau nenorėčiau, kad kas kitas jį pasisavintų… (mieli vagys, juk matote, kad jo net dangtelis neatitaikytas pagal spalvą) Skaitau knygą, kaip anglų panelės geria arbatą pievelėje, ir geriu arbatą pievelėje. Niekada iš tiesų nesižavėjau britiška kultūra ir tenykščiu gyvenimo būdu (mano širdis visuomet pietuose), bet su šiuo indu jaučiuosi maloniai priartėjusi prie Skrybėliaus ir Triušio išprotėjusios arbatėlės. Kreipiuosi į jį tik angliškai – teapot, my dear – sakau nutaisiusi britišką akcentą.

O šunytė maudosi šiene.

Taip ir gyvenam.

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams