Apie saulę ir bites

2009-04-06

Kad dėjo tas pavasaris, tai nepagailėjo. Jau tikrai. Kompetetingai išnaudodama bedarbystės dovanojamą laisvą grafiką, pasidovanojau keturių dienų savaitgalį sode. Medžiai dar nepumpuruoti, ir puiku, – su broliu per visus pjūklais ginkluoti prasiėjom – kad būtų šviesiau, ir vaikščiojant šakos akių nebadytų.

Sekmadienį dievulis aiškiai prisakė švęsti, pjūklus šalin, ir atsidaviau visa saulytės glėbin. Nesu iš tų, kurie išsikalinėja, ir vos temperatūrai virš dešimt laipsnių pakilus, trumpom rankovėm žygiuoja, išmanau, kad pavasarį dar žemelė atšalusi ir taip toliau, tai iš pradžių skaičiau megztiniu ir džinsais apsirėdžiusi. Nu bet kad karšta. Megztinį nusivilkau. Vis viena karšta. Ir taip po drabužėlį vis šalin mečiau, kol likau vienais apatiniais (nes na į galvą tikrai nešovė važiuojant maudymosi kostiumėlį įsimesti). Man kas, sodas privati valda, tai ir deginiuosi apsirėdžius kaip noriu. Net galvą skarele nuo saulės prisidengiau, taip spigino!

Nors nuo Kanarų dar esu pašėlusiai ruda, negaliu atsispirti saulės vonioms, nors Tu ką. Tikriausiai esu saulės baterijomis maitinama. Logiškai mąstant, serotonino, laimės hormono, gamybai įtakos turi saulytės šviesa (gi todėl rudenį ir žiemą visi paniurę vaikšto), tai aš instinktyviai ir pumpuojuosi tą laimę į save. Oda švyti, akys švyti, tai ir aš visa švyčiu!

Ant basų kojos pirštų ropinėja bitutė, žolėje krebžda galybė rūpužiokių, tingiai prazvimbia kamanė, žydi snieguolės su žibuoklėm. Ateina katinas, garsiausiai miauksėdamas. Į visokius psik ir škac nereaguojama, mesteliu pagaliuką jo link. Aišku, nepataikau, o rainis šoka ant medgalio – juk žaidžiam? Gamta, mieloji, leisk man ramiai knygą paskaityt, a?

Juokauju. Jei šitokie orai toliau laikysis, nežinau, kas bus. Per gerai tikriausiai.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams