Apie prisijaukinimą

2010-01-05

O juk taip įdomu pažiūrėti į pasaulį iš kitos perspektyvos. Tolimos ir gniaužiančios kvapą. Ir kartais dėl to visiškai nereikia trenktis iki Afrikos. Gali pabandyti, pavyzdžiui, pažvelgti garbaus amžiaus žmogaus akimis.

Mane visuomet stebindavo senučiukų begalinis noras (netgi poreikis, sakyčiau) bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kur tik pasitaiko proga – autobuse, poliklinikoje, prie laikraščių dėžutės, stotelėje, banke, prie kiosko, lifte, parke, laiptinėje, pašte. Nekalbu apie tuos atvejus, kai jie paprašo perskaityti smulkiomis raidėmis parašytą tekstą arba padėti išsispausdinti eilės numeriuką. Dažniausiai jie užmezga pokalbį vien dėl paties bendravimo fakto.

Ir jei dabar atrėši man, kad pagyvenę žmonės yra labai vieniši, todėl stengiasi išnaudoti bet kurią įmanomą pokalbio galimybę, pasakysiu, kad visuomenėje turime tikrai nemažai tiek pat vienišų paauglių ir jaunų žmonių, bet jie ypatingai retais atvejais (niekuomet?) nepuls šnekinti nepažįstamųjų. Kodėl?

Vienas atsakymo variantų man toptelėjo šiandien, kai mielas senjoras bibliotekos rūbininkei tris kartus linkėjo kuo geriausių metų, paskui, šiaip ne taip ant pečių užsimetęs sunkią (nuo knygų) kuprinę paprašė josios pažiūrėti, ar petnešos nepersisukusios, vieną gi reikėjo pataisyti, tuo pačiu (taisomas) jis pasigyrė, kad su kuprine daug patogiau, nes rankos lieka laisvos, dar kartelį palinkėjo kuo geriausių metų ir linksmas išėjo (lauke pats sau garsiai pasiskundė dėl šalto oro). Ir aš pagalvojau, kad kai tiek daug metų pragyveni pasaulyje, jis Tau tampa labiau SAVA vieta, nei yra naujokams vaikams, paaugliams ar jaunimui.

Vaikas burbule

Kai mano geriausiai mažajai draugei A. mama praneša, kad vakare apsilankysiu, ji visą dieną nenustygsta vietoje, kartodama mano vardą, tačiau atėjus pirmąsias dešimt-penkioliką minučių sėdi drovi, sukryžiavusi kojeles, tyli ir į visus klausimus atsakinėja tik galvos linktelėjimais arba sukiojimais, vėliau įsidrąsina ir prasideda visi smagumynai. Tikriausiai analogiškai mes visą gyvenimą pratinamės prie šio pasaulio. Maukšlinamės dideliausias ausines, kad atsiribotume nuo svetimos aplinkos, šnairuojame į kiekvieną nepažįstamąjį, norintį mus užkalbinti, lipame laiptais, kad tik išvengtume važiavimo liftu su kaimynais (ir priverstinio šnekėjimo). Nes mūsų pasaulėlis dar mažas, jis telpa keliasdešimtyje kvadratinių metrų, visa kita reikia prisijaukinti, prisipratinti, paversti labiau savu, artimesniu, šiltesniu.

O kai sulauki įspūdingo amžiaus ir šį uždavinį būni įgyvendinęs, kai visas pasaulis yra jaukūs Tavo namai, apie kokias kliūtis šnekinti bet kurį sutiktą žmogų galime kalbėti?

Prižadu sau pasistengti šiais metais prisijaukinti kuo daugiau pasaulio. Ne dėl pašnekesių su nepažįstamaisiais. Dėl įstabiai gero jausmo, kad visur esi namuose.

23 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams