Apie naujoves ir senoves

2013-11-29

Kadaise, kai buvo pats tinklaraščių populiarumo įkarštis, man sakė, kad juos laikui bėgant išstums socialiniai tinklai, o aš galvojau nesąmonė, juk daug smagiau viską rašyt ir dėliot savoj erdvėj. Rožinėj, pavyzdžiui, o ne šaltai baltai mėlynoj, kaip koks feisbukas. Bet gi va atėjo laikas, kai čia parašau vis rečiau, parašiusi vis viena įdedu nuorodą socialiniam tinkle, o trumpas mintis tiesiai jame ir dėstau.

Ir apie popierinių knygų pakeitimą elektroninėmis tą patį maniau. Kad nesąmonė, popieriaus lietimo jausmas, kvapas ir taip toliau, bet dabar gi žymiai paprasčiau, niekur kojos iš namų kelti nereikia, elektroninės knygos pačios į telefoną atplaukia, o ir telefonas visuomet po ranka – ar kur netikėtai palaukti tenka, ar galų gale tualete užsisėdi – viens du atsiverti el. knygą ir mėgaujiesi. Net atsiverst nereikia, juk skaityklė pati prisimena, kur skaitei… Ir prieš miegą nereikia šviesos degint, norint dar keliais puslapiais pasimėgauti.

Žodžiu savo kailiu patyriau, kad nors iš pradžių atrodo priešingai, išstumia ir išstuminės toliau naujovės senoves ir nieko čia nepadarysi, belieka nesipriešinti, būti imliam ir atviro proto, kad galėtum greičiau patirti malonumą iš tobulesnių dalykų.

Todėl aš nematau absoliučiai nieko baisaus, kad mano vaikas, neturėdamas nė vienerių, jau mokėjo pirštuku braukdamas vartyti nuotraukas ar žaisti kūdikiškus žaidimus planšetėje bei išmaniajame. Jam šie įrenginiai nepakeitė malonumo važinėtis žaislinėmis mašinėlėmis, dainuoti į įsivaizduojamą mikrofoną pasičiupus plaukų šepetį ar virtuvinį įrankį bei skaityti popierines knygutes. Nuo technologijų niekur nepabėgsi, ir nei mes netapome kažkuo blogesni, ridendami kiaušinius tais mažais juodai baltais kompiuteriukais, kaip jie ten vadindavosi, nei mūsų tėvai nenukentėjo, kai į jų vaikystę įžengė ponas televizorius. Va Laura irgi apie tai rašė.

Tepšt

Žodžiu viskas tik geryn, mielieji!

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams