Apie aukas

2012-04-27

Juokingi man yra žmonės (dažniausiai jie būna moteriškosios lyties), kurie kaltinamu tonu skundžiasi, kad kažkam – vyrui, šeimai, vaikams – paaukojo savo gyvenimą, o dabar tie kiaulės nedėkingi negražiai su aukotoja elgiasi. Laba diena! Ar kas nors yra ko nors prašęs: o, brangioji, paaukok man savo jaunystę ir grožį, už tai aš liksiu tau ištikimas visą gyvenimą? O mieloji mama, prašau, gyvenk kiek įmanoma ilgiau su prieš tave smurtaujančiu vyru, nes mums tai nuostabus pilnos šeimos modelis, kur kas geresnis, nei gyvenimas su išsiskyrusiais tėvais? Arba dar geresnis kaltinimas vaikams: aš tave per nežmoniškus skausmus gimdžiau ir naktimis per tave nemiegojau, dėl to dabar privalai mane gerbti ir mylėti. Jei ankstesni du atvejai bent teoriškai įmanomi būti paprašyti, tai jau ko ko, bet būti pagimdyti tikrai nė vienas nemaldavome.

Visi santykiai tarp žmonių yra mezgami remiantis abipusiškumo principu ir laisva valia. Aš, būdama su mylimuoju, niekuomet nesijaučiu besąlygiškai aukojanti kažkokį savo gyvenimo aspektą, žinoma, kartais neišvengiamai tenka kompromiso vardan nusileisti tam tikru klausimu ar panašiai, tačiau net jei tai ir yra auka, ji daroma ne dėl vyro, o dėl mūsų santykių, kurie teikia džiaugsmą ir malonumą mums abiems, o ne jam vienam. Antraip kokia prasmė juos tęsti?

How come

Pasaulis taip jau surėdytas, kad kiekviena prekė turi savo pirkėją (tvarkant užgrūstą sandėliuką tuo įsitikinau – internetu pavyko parduoti neįtikinamiausių dalykėlių…), kiekviena auka ras kam aukotis, kiekvienas mazochistas ras sau sadistą ir atvirkščiai. Jei tai, ką duodame kitiems, neteikia mums džiaugsmo ir nejaučiame gaunantys pakankamai atgal, arba keiskime situaciją, arba kentėkime sukandę dantis ir svajokime apie aureolę pomirtiniame gyvenime, tačiau nė vienas žmogus neturi teisės kaltinti kito už tai, kad tas neįvertino jo aukos…

13 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams