Antuanas de Sent-Egziuperi: Mažasis princas

2017-06-23

Antuanas de Sent-Egziuperi Mažasis princasIš tikrųjų mažojo princo planetoje, kaip ir visose planetose, buvo gerų žolių ir piktžolių. Vadinasi, iš gerų žolių – geros sėklos, o iš piktžolių – blogos sėklos. Tačiau sėklos – nematomos. Jos miega įgludusios žemėje, ligi kuri nors įsimano pabusti. Tada ji pasirąžo ir droviai išleidžia link saulės žavų nekaltą daigelį. Jeigu tai būna ridikėlio arba rožės daigas, jis gali sau augti kaip tinkamas. Tačiau jei išdygsta piktžolė, reikia jos daigą išrauti tuojau, kai tik gali jį pažinti.

Mažasis princas – tokia absoliuti klasika, kad, atrodo, sunku netgi rasti žodžių jo pagyroms ar detalesnei analizei. Jo tobulumas atsiskleidžia per tai, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje skaitydamas šią pasaką – ne pasaką atrandi kažką visiškai naujo, kieno prasmė miegojo alegorijos viduje, kol tinkamas tavo gyvenimo momentas ir įgytos patirtys privertė ją pabusti ir atsiskleisti gražiausiomis spalvomis. Vakar, skaitydama paskutiniuosius knygos skyrius, iš pradžių ėmiau ašaroti, kol galiausiai balsu įsiraudojau. O jei anksčiau manęs kas būtų paklausęs, kaip baigiasi mažojo princo istorija, būčiau nežinojusi, ką atsakyti, nes akcentas man buvo visai ne pabaiga, o kad tikri dalykai matomi širdimi ar kad reikia prisijaukinti savo rožes ir lapes. Žodžiu – tobula knyga, ir jei senokai nebuvai jos atsivertusi/-ęs, pats laikas tai padaryti dabar.

Dabar jau šiek tiek apsiraminau. Tai yra… ne visai. Bet tikrai žinau, kad jis grįžo į savo planetą, nes prašvitus neberadau jo kūno. Jo kūnelis nebuvo toks jau sunkus… Ir aš naktimis mėgstu klausytis žvaigždžių. Tai lyg penki šimtai milijonų žvangučių…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams