Alisa nuseka paskui Jį ir patenka į Stebuklų šalį

2007-11-03

Be pažadų, be rytojaus vizijos, laikau rankose Tavo galvą, prašau, kad nebesižalotum. Tuo, kas esu Tau, Tu mane ir pavertei, be pažadų, be padažų. Kasdien po žingsnelį arčiau, vis mažiau kūno lopinėlių, niekada nebučiuotų. Neišeini, nevėluoji, nemeluoji, saugai mano miegą, mano muziką iškenti, mano šokinėjimą ant lovos, be pažadų.
Parneši man saują drėgnos šaltos gyvybe alsuojančios žemės, tokios tikros, be kancerogenų ir asfalto kvapo, be priemaišų ir dūmų. Velniškai tikiu tikrais dalykais, šoku iki nukritimo, pienas ir avietės, supinu dar negimusiai dukrai kasas ir padedu susipažint su pasauliu, ir vėl Tavo rankos man ant liemens.
Pelenai, laiminu kiekvieną Tavo žingsnį, žarijos, glostau kiekvieną sapną. Paruošiu mėtų arbatos, šunį užmigdau, ir man viskas svarbu. O venomis sruvena kutenančios viltys, nereikia, sakau, vilčių, atsimeni – be pažadų, bet sruvena.
Pasaulis klykia, kad turėčiau bijoti, saugotis nesusižeisti, o aš krentu užsimerkus, sprogsta sprogsta tas karštas gumulas po šonkauliais, stengiuos jį išverkti, įsijungus visu garsu aistringiausias meilės dainas, veltui. A little death without mourning, no call and no warning, baby…a dangerous idea that almost makes sense.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams