Klausydamasis pirmųjų mišių, Levinas mėgino atgaivinti savo širdyje jaunystės atsiminimus, sužadinti tą stiprų religinį jausmą, kurį jis pergyveno būdamas šešiolikos septyniolikos metų. Bet tuojau įsitikino, kad tai jam visiškai neįmanoma. Jisai bandė į visa tai žiūrėti kaip į nesvarbų, tuščią paprotį, tokį kaip paprotys daryti vizitus; tačiau pajuto, kad nė šito nieku būdu negali padaryti. [...]
Kai aš vairuoju pro nušviestą
Dangų
Niežtinčiais delnais, kuriuose
Kalasi kaštonai,
Šaltą vairą spausdama,
Mano paausiuose tylutėliai
Kužda jausmai prisnūdę
Ir švelniai primena, kad
Dar nieko pasaulyje
Nėra per vėlu,
Nieko nereikia visiškai užmiršti,
Nereikia baimintis ir spygaut,
Nereikia užsimerkti,
Užtenka būti.
Juk rudens rytas,
Juk aš, ir mes, ir aplinkui,
Ir kaštonai šerkšne.
Užtenka. Nereikia.
Pakvietė toks itališko maisto restoranas Vapiano pasisvečiuoti. Šiaip būčiau nevažiavusi, nes Vilniuje, ir taip staiga po darbo, kad netgi darbui nesibaigus išvykti reikia, tačiau uoliosios naujos pažįstamos maisto blogerės maloniai pasiūlė vykti kartu, tai ačiū joms labai. Čiauškėjo važiuodamos, kad mums ten net rankas išsimiltuoti leis, o aš jei maistą gaminti mėgstu tik kartais, tai [...]
Dabar kapitonas Ventvortas norėjo vesti. Buvo turtingas ir, grąžintas į krantą, ketino patogiai įsikurti, kai tik jį kas nors deramai sugundys; tiesą sakant, jis dairėsi, nusiteikęs įsimylėti, kai tik leis blaivus protas ir išlavintas skonis. Buvo pasirengęs atiduoti širdį bet kuriai iš panelių Mazgrouv, jeigu tik kuri sugebės ją uždegti; trumpai tariant, bet kuriai maloniai [...]
