Tarjei Vesaas: Ledo rūmas

Veidą buvo pasukusi į langą, užtrauktą plona balta užuolaida, ir pamatė, kaip viena jo pusė atsiveria. Atsiveria į tamsą. Kas čia dabar? Bet daugiau nieko nenutiko. Skersvėjyje suplazdėjo užuolaida, tarsi langas įkvėptų oro, bet buvo tyku. Jokio vėjelio. O juk tai turėjo būti vėjas! Tikriausiai kabliukas atsilaisvino, bet Sisė tarėsi prisimenanti, kad jį užkabino. O ir kambarys buvo antrame aukšte.

Labai keistas, išskirtinai skaidrus, taupus, grynas, netgi vaikiškai naivus, o kartu simboliškai filosofinis romanas apie vienuolikmetę mergaitę, jos vidinę sumaištį ir bandymus megzti ypatingus ryšius. Iš pradžių pagalvojau, kad netyčiomis pasiėmiau knygą iš vaikų skyriaus ir ketinau perduoti skaityti sūnui, mat tie įprasti dialogai tarp vaikų, pasimetimas socialinėje bendraamžių hierarchijoje, neramios mintys, besisukančios mergaitės galvoje suskambo netikėtai suaugusiems skirtame kūrinyje.

Tačiau toks rašymo stilius – išskirtinis norvegų rašytojo Vesaas bruožas. Autorius net tris kartus buvo nominuotas Nobelio premijai, o už romaną “Ledo rūmas” gavo Šiaurės Tarybos literatūros premiją. Tikrai originalus pasakojimo būdas, itin subtiliai perteiktos vienatvės ir vidinės kovos temos.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 28

Pasidalinkite savo mintimis