Sylvia Day: Apnuogink mane
Po tokios rimtos ir nuostabios (rimtai nuostabios) knygos kaip Evangelija pagal Jėzų Kristų man reikėjo kažko itin lengvo, popsiško ir mergaitiško, nes bet kokia rimta knyga būtų nublankusi prieš Saramago talentą. Taigi čiupau itin dabar išpopuliarėjusį erotinį romaną. Po pirmo skyriaus buvau labai nusivylusi – šitokiu stiliumi aš romanus rašydavau šeštoje klasėje – visi veikėjai yra nepaprastai išvaizdūs, skiriasi tik jų vešlių plaukų ir nuostabių akių spalvos. Vienas vyrukas yra aukštas ir raumeningas, kitas aukštas ir atletiškas, o trečias – neatspėsi – aukštas ir puikiai sudėtas. Galvojau, kad gal skirsis bent tai, kaip pagrindinė veikėja su jais mylėsis, bet… visą knygą ji užsiėmė seksu tik su vienu.
– Pliaukštelėjimas nėra iškrypimas. Be to, jis ketino paimti tave misionieriaus poza ant sofos, taigi jam nesvetimi ir paprasti dalykai.
Ir apskritai knyga tokia mokyklinio lygio. Pagrindinė veikėja tikra kvaiša. Nors autorė tai neva pateisina sunkia praeitimi, mane vis tiek ima siutas, kad ji nuolat bėga nuo savo vaikino, kuris – kas antrame puslapyje pabrėžiama – yra tikras tobulybė (kas jau savaime yra nuobodu). Veikėjų paveikslai piešiami tragiškai, siužetas nei šioks, nei toks, erotiškumas irgi toks kažkoks vadovėlinis. Kas keisčiausia, kažkuo (neįsivaizduoju, kuo) mane visgi šis romanas įtraukė ir kai po vieno puslapio braukiant pirštu (skaičiau el. knygą) kitas neatsivertė (o puslapiai nebuvo sužymėti, taigi nežinojau, kad artėju prie pabaigos), negalėjau patikėti, kad viskas jau baigėsi. Ir dabar jau skaitau antrą dalį…
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.