Staigiai pildau norus

Vienas iš dalykų, kuriuos turime būdami vaikais ir prarandame suaugę yra spontaniškumas. Mažius, pagalvojęs ar supratęs, kad kažko nori, siekia tai gauti tučtuojau – prašymais, zyzimais, klastom, klykimais ar net griuvimu ant žemės. Suaugėlių požymis – gebėjimas atidėti poreikio / noro patenkinimą iki to laiko, kol bus tam tinkamos sąlygos arba poreikis / noras iš viso išnyks. Be abejo, mūsų užgaidos kartu su mumis taip pat užauga, ir mus varžo finansinės galimybės bei visuomenės nustatytos normos. Pamažu taip įprantam prie norų tenkinimo atidėjimo / užmiršimo, kad automatiškai atmetam net ir smulkiausias užgaidas, kurios, logiškai mąstant, nepadeda mums siekti užsibrėžtų protingų tikslų.
Apie tai iš tiesų susimąsčiau vakar, kai perskaičiau VelvetSkin įrašą, kuris man taip patiko, kad užsimaniau įsirėminti. Šis noras kilo per kelias sekundes, bet lygiai taip pat greitai ir nuplaukė – maždaug: ką čia nusišneki. Tada manyje sukilo vidinis vaikas ir paprieštaravo: kodėl nusišneku? Kodėl negaliu įsirėminti? Ar tai taip jau daug kainuoja, ar reikalauja daug pastangų? Ir va iš tokio:

dabar ant sienos turiu tokį:

(VelvetSkin neprieštaravo).
Man ši maža smulkmenėlė suteikė tiek džiaugsmo, kad nuo šiol planuoju kuo dažniau įgyvendinti visokias juokingas savo užmačias. Spontaniškai.
Nebijokit, į mokyklas neisiu vaikų šaudyt, mano norai beveik visada būna gerietiški. Juk neverta jaudintis dėl kažkokio „beveik”.