Samanta Schweblin: Prieraišumo laisvė

Ji jau nebeverkia ir neberemia galvos ant vairo. Pasakoja savo istoriją, netrikdoma nuolatinių pertraukimų, lyg turėtų visą pasaulio laiką ir mėgautųsi grįždama į praeitį. Aš savęs klausiu, Davidai, ar tu galėjai šitiek pasikeisti, ar Karla visa tai pasakodama nebando vėl susigrąžinti to kito vaiko, kurio sakosi šitaip besiilginti. 

Sakykit ką norit, bet ši moteris – knygos autorė – yra burtininkė, žodžiais gebanti sukurti tokią psichologinę įtampą ir šiurpą keliančią atmosferą, kad aš net paklausiau savęs, ar nieko tokio, kad šį romaną skaitau prieš miegą, ar nesisapnuos man košmarai. Nepaisant to, ką sau atsakiau, negalėjau atsitraukti nuo knygos, kol jos nebaigiau, juolab kad ir puslapių nedaug.

Romanas parašytas dialogo forma, kalbasi pagrindinė veikėja – Amanda, Ninos mama, su dukra atvykusi atostogų į kaimą, kuriame susipažįsta su Davido motina, gyvenančia netoliese, ir Davidas – mažas berniukas, kuris buvo apsinuodijęs, susirgęs, ir jo mama Karla tvirtina, kad… na, palikime tai išsiaiškinti jums patiems.

Meistriškai grojama jautriausiais motinų nervų galiukais, kuriant fantasmagorišką, apokaliptinę, haliucinogeninę istoriją, kurioje persipina aktualios ekologijos ir psichologijos temos. Nors oda šiurpsta tikrąja to žodžio prasme, pasakojimas nepaprastai įtraukia, todėl skaityti nėra sunku ir sudėtinga.

Nesitikėkit, kad knygos pabaigoje į visus jums kilusius klausimus bus atsakyta ir viskas paaiškės – romanas labiau paremtas emociniu poveikiu, o ne loginiais išvedžiojimais. Nors susimąstyti taip pat yra apie ką. Žodžiu, rekomenduoju!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 9

Pasidalinkite savo mintimis