Pavasariop

TheGirlOfNature yra atkakliausia mano tinklaraščio skaitytoja, ne pirmą kartą raginanti vėl imti rašyti šį tą daugiau nei vien knygų, filmų ar metų apžvalgos. Iš vienos pusės džiaugiuosi, kad esu įdomi, iš kitos pusės jaučiuosi kalta, kad taip ir neprisiruošiu tiems atviresniems pokalbiams apie kasdienybę.

Neapsikentusi TheGirlOfNature metė man pavasarinį iššūkį – nufotografuoti savo spintą ir keletą rūbų iš jos. Taigi štaigi, mano spinta:

Mano suknios pavasariui:

Ir kad jau toks spintos pasirodymas įvyko, truputį pablevyzgosiu ta tema.

Kai buvau jaunesnė, nepaprastai prastai jausdavausi, jei buvau priversta dvi dienas iš eilės dėvėti tuos pačius rūbus. Buvau priversta, nes savanoriškai niekuomet to nedarydavau, ir atostogoms kiekvienai dienai vis kitus drabužius susikraudavau, ir kasdienai vis kitą apdarą išsitraukdavau. Rūbų turėjau (ir tebeturiu) pakankamai daug, tad problemų dėl aprangos įvairumo nekildavo, o aš kiekvieną dieną galėjau išreikšti savo nuotaiką ir emocijas per aprangą ir išvaizdą.

Ir va dabar, kai jau nebesu jaunesnė, man viskas kardinaliai pasikeitė. Ryte aš mažiausiai noriu sukti galvą dėl to, ką man rengtis, kaip pintis plaukus ar kuriuos auskarus segtis, daug svarbiau man neskubant gurkšnoti rytinę arbatą, pasišnekučiuoti su sūnumi bei pavėpsoti pro langą į aukštančią dienos pradžią. Keliuosi pakankamai anksti, kad visiems šiems neskubos dalykams turėčiau laiko į valias, o rūbus velkuosi tuos pačius, kaip uniformą (aišku, atsižvelgdama į švaros ir higienos reikalavimus), plaukus rišuosi į uodegą, ir auskarus kaitalioju tik eidama į vakarėlį ar teatrą.

Kaip ir kodėl įvyko šis lūžis, gerokai pakeitęs ne tik mano išvaizdą, bet ir pačią kasdienybę? Tikriausiai atėjo su amžiumi bei dėl keleto įvykių, po kurių pakeičiau požiūrį į save. Skamba banaliausiai, kaip tik įmanoma, bet iš tiesų suvokiau, kad vidinis grožis yra svarbiau už išorinį. Turbūt jau kokie pusantrų metų kaip beveik nebevartoju dekoratyvinės kosmetikos, kai tuo tarpu anksčiau man atrodė neįmanoma išeiti iš namų nepasidažiusiai. Dažiausi nuo ankstyvos paauglystės ir be makiažo jaučiausi visai negraži. Iš pradžių pradėjau nesidažyti eidama į darbą, paskui – ir į pasilinksminimus, galutinis lūžis buvo tuomet, kai savo feisbuko profilio nuotrauką įkėliau tokią, kur aš be makiažo ir ji sulaukė visiškai tiek pat laikų, kiek ir anksčiau visos su. Ne laikais, aišku, grožis matuojamas, bet, žinok, ir ne dekoratyvinės kosmetikos kiekiu ant veido. Kažkaip aš tų visų tušų ir pudrų dar neišmetu, nesakau makiažui griežto ne, niekada, bet jei ir dažysiuos, tai tik dėl žaidimo, kasdienybės paįvairinimo, bet ne dėl to, kad būčiau graži.

TheGirlOfNature, Tavo kilnus tikslas pasiektas – man galvoje jau sukasi dar vienas įrašas, apie stereotipus ir moterų teises… O Tau, kaip ir pati prašei, metu atgal iššūkį – kadangi mano tinklaraščio pavadinimas sufleruoja apie laimės paieškas, noriu, kad tris dienas iš eilės nusistatytum telefone priminimus 10:43, 13:57 ir 19:09 bei užsirašytum, dėl ko tomis akimirkomis esi laiminga. Na, ir paskui su mumis, t..y. skaitytojais, pasidalintum.