Kuršių nerijos paukštyno karalienė

O ką aš? Nieko! Neprieštarauju niekad nesibaigiančioms atostogoms, nepriekaištauju, nesiskundžiu. Temsta čia, Neringoj, vėlai, ir vaikščiot sutemus nebaisu, tai ir vaikštau. Nuo marių iki jūros ir atgal, per kopas, smėlynus, pušynus, po paukščiais, šalia vėjo. Daug skaitau, svajoju, miegu ir skaniai vakarieniauju. Prasilenkiu petys petin su mėgstamais dainininkais, ir mintyse jų sukurtas melodijas niūniuoju, ir viskas galėtų tęstis, tįstis ir nesibaigti (nesusibaigti). Kažkaip myliu aš tą gyvenimą.

Ir dar kartais kyla toks idiotiškas klausimas, ar tie, kur Palangoj, irgi panašiai jaučiasi.