Kiran Millwood Hargrave: Malonės

Mamatė sustaugia taip, kad Marenai užgniaužia gerklę.
– Nemanau. Mes nežinojome. Nežinojome, ir štai ką pridirbome. – Ji užsidengia rankomis veidą ir jos balsas prislopsta. – Kaip ji degė, Marena. Kaip išsilydė jos kūnas. Ir tas kvapas. O Dieve! – Ji apglėbia save rankomis ir ima linguoti. – O Dieve, pasigailėk mūsų. Tai mes šitai pradėjome ir negalime užbaigti.

XVII a. Norvegijoje prasidėjo raganų medžioklė. Iš pradžių buvo nusitaikyta į samių tautą, kurie šamaniškais ritualais ir pagonišku tikėjimu erzino uolius krikščionis. Tačiau neilgai trukus pastebėta, kad norvegės moterys religijai taip pat pavojingos, net ir tos, kurios sekmadieniais vaikšto į bažnyčią!

Istorija paremta tikrais įvykiais – 1617 m. Vardės saloje iš tiesų staiga kilo tokia didžiulė audra, kad žuvo visi salos gyventojai vyrai, nes jie tuo metu buvo išplaukę žvejoti. Argi ne raganų darbas? Moterims, likusioms vienoms su vaikais, reikėjo prasimanyti maisto, taigi jos pačios sėdo į valtis ir metė tinklus. Kur tai matyta? Ar dora moteriškė drįstų taip elgtis? Na, užteko dar keletą akmenukų su runomis rasti ir viskas inkvizitoriams aiškiai susisiejo į vientisą vaizdą. Deginti raganas! Tiesa, dėl šimtaprocentinio tikrumo dar galima nardinimo testą atlikti – jei paskęsta, tai nebuvo ragana, jei išnyra – ant laužo ją!

Puikiai sudėliotas siužetas, itin tikroviški veikėjų paveikslai, jautri ir įtraukianti istorija. Kuo nuoširdžiausios rekomendacijos!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai

Share your thoughts