Irvin D. Yalom: Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę

Irvin D. Yalom Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimęKadangi jau daug kalbėjau apie tai, kad „viskas nyksta“, dabar norėčiau panagrinėti antrojo teiginio prasmę. „Pasirinkimo nelieka“ – tai pagrindinė priežastis, kodėl daugelis žmonių ima blaškytis, kai reikia priimti sprendimą. Kiekvienam „taip“ turi būti ir „ne“, ir kiekvienas pasirinkimas reiškia, kad tenka atsisakyti kitų pasirinkimų. Daugelis iš mūsų vengiame suvokti ribas, silpnumą, netektis, kurie neatsiejami nuo egzistencijos.

Užsikabinau truputį už Yalom‘o. O ir knygos apie mirtį ant kiekvieno kampo nesimėto. Visiems smagiau rašyti ir skaityti apie gyvybe pulsuojančią dabartį, užsimerkiant, užsikemšant ausis ir bandant apsimesti, kad nesusimąstome apie savo egzistencijos baigtį. Kur tabu – ten ir problemos, nes su mirtimi neišvengiamai susiduriame kiekvienas, tačiau va pasikalbėti – pšt. Lyg vaizduodami, kad mums tai nerūpi, atitolinsime ir apgausime lemtį. Arba kita apsimetinėjimo priežastis – o ką duos tos šnekos? Juk nieko negalime pakeisti. Tačiau taip yra su daugeliu dalyku – negalime pakeisti ir praeities įvykių, pvz., nelaimingos vaikystės, smurto ir prievartos traumų, tačiau jei viską laikome savyje, sunku išlikti sveikos psichikos.

Vidinė ramybė kyla iš žinojimo, kad mus trikdo ne įvairūs dalykai, o tų dalykų interpretacija.

Tai norėjau pasakyti, kad domiuosi mirtimi ir man patiko ši knyga. Nors visuomet tikėjau, kad mane pats mirties fakto egzistavimas veikia kiek kitaip, nei daugumą žmonių – laidotuvėse mane apima ne krūtinę draskantis skausmas, tekantis ašarų upeliais, o begalinė ramybė ir taika su būtimi, knygos tekstas priminė keletą reikšmingų sapnų, vieną iš vaikystės, kitą iš paauglystės, kuomet visą mano esybę buvo persmelkęs stingdantis ir šiurpus mirties siaubas. Vadinasi, nors sąmoningai to ir nesuvokiu, man tai ne svetima. Bent jau buvo tuomet.

Nors filosofai egzistencialistai laikosi skirtingo požiūrio, jie visi remiasi ta pačia esmine prielaida: mes, žmonės, esame vienintelės būtybės, kurioms mūsų pačių egzistencija kelia rūpesčių.

312 puslapių, padėjusių ne įveikti mirties baimę, o bent akies krašteliu ją atrasti. Naudinga patirtis.

Iš tiesų mane domina šis gyvenimas, stengiuosi jį padaryti kuo geresnį sau ir kitiems. Nesuvokiate, kaip be tikėjimo galiu atrasti gyvenimo prasmę? Bet aš nesutinku, kad religija yra prasmės ir dorovės šaltinis. Nemanau, kad tikėjimas, prasmė ir dora iš esmės susiję – ar bent kad jie būtinai siejasi. Manau, gyvenu turiningą ir dorą gyvenimą. Mano tikslas – padėti kitiems, kaip, pavyzdžiui, jūsų tikslas – pajusti didesnį pasitenkinimą gyvenimu. Sakyčiau, gyvenimo prasmę atrandu kaip tik čia, kaip tik dabar, žmonių pasaulyje. Manau, mano gyvenimo tikslas – padėti kitiems atrasti savo tikslą. Man atrodo, kad rūpestis kitu gyvenimu gali trukdyti visavertiškai nugyventi šį.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

komentarai

Join the discussion and tell us your opinion.

tuti
2011 03 14 12:38

Šiuo metu tenka susiduti su Paliatyvios medicina. Tai bendravimas su sunkiai sergančiais žmonėmis.

Ligoniai išgyvena mirties artumo pajautimą. Žinoma tai labai asmeniškas suvokimas, tačiau man kažkodėl tai norisi lyginti su vaisiaus gimimo baime. Abiem atvejais tai perėjimas iš vienos aplinkos į kitą. Esminiai žmogaus (kaip kūno ir sielos) lūžiai, kuriuos pereiname vieni lengviau, kiti sunkiau. Šiomis akimirkomi labai svarbi aplinka- žinoma ji turi būti harmoninga ar bent jau kiek įmanoma ramesnė. galima būtų rašyti ir rašyti… bet užbaigsiu vieno Mokytojo mintimi: „kai atidarome narvelio duris paukščiui, jis iš pradžių nedrąsiai pažvelgia į laisvę, ir tik po kelių akimirkų nežinomybės baimė praeina ir jis neatsigręždamas išskrenda namo”

proz
2011 04 10 2:14

sudominai. man irgi šita tema labai svarbi. reikės gal perskaityti, kai knygas mokslams ir bakalauriniui sugraušiu.

Leave a reply