Hermann Hesse: Stiklo karoliukų žaidimas
Nebandykime šios „laimės” aiškinti racionalistiniu ar moralistiniu požiūriu, nei kaip išorinių aplinkybių priežastinio padarinio, nei kaip savotiško atpildo už ypatingas jo dorybes. Laimė neturi nieko bendra nei su racija, nei su morale, iš esmės tai magiškas dalykas, priklausantis ankstyvajai žmonijos jaunystės pakopai. Naivus laimės kūdikis, fėjų apdovanotas, dievų išpaikintas — tai ne racionaliojo ir ne biografinio svarstymo objektas, tai simbolis, esantis už asmeniškumo ir istoriškumo ribų. Vis dėlto esama įžymių žmonių, kurių gyvenimo negalima įsivaizduoti be „laimės”, nors ją ir sudaro vien tai, kad jie ir jiems tinkamas uždavinys iš tikrųjų susiranda kits kitą ir susitinka istoriškai ir biografiškai, kad jie gimė ne per anksti ir ne per vėlai; ir prie tokių žmonių, rodos, priklauso Knechtas.
Neseniai skaitytas Hesės „Narcizas ir auksaburnis“ buvo kaip įžanga į didįjį šio rašytojo šedevrą, švelnus prisipratinimas, kad ne laiku nemesčiau skaityti. Nes tokių minčių, prisipažįstu, buvo – įvadas tikrai labai nuobodus, sausas ir nevertas dėmesio, bet susikaupiau, ištvėriau, ir už tai vėliau buvau apdovanota nuostabiu kūriniu. Ypač man patiko trys pabaigoje sekamos istorijos, kurias neva parašęs pagrindinis romano veikėjas Knechtas. Knyga pakankamai stora – apie penki šimtai puslapių – ir per juos taip susigyveni su tuo Knechtu, kad skaitant paskutiniąsias istorijas ne kartą pagavau save mąstant, kaip šis galėjo tuos pasakojimus sukurti, kokios patirtys privertė jį vienaip ar kitaip mąstyti, kol galiausiai mano loginis protas sugrąžindavo mane ir primindavo, kad iš tiesų ne Knechtas, o Hesė yra jų autorius.
Ši giedra nėra nei žaidimas, nei gėrėjimasis savimi, ji yra aukščiausias pažinimas ir meilė, yra visokios tikrovės teigimas, budėjimas prie visų gelmių ir bedugnių krašto, ji yra šventųjų ir riterių dorybė, ji nenuslopinama, ir su laiku bei mirties artėjimu ji tiktai auga. Ji yra grožio paslaptis ir esmingoji kiekvieno meno substancija. Poetas, kuris ritmingu savo eilių žingsniu šlovina gyvenimo stebuklus ir baisenybes, muzikas, kuris juos paleidžia skambėti kaip gryną dabartį, yra šviesos nešėjas, džiaugsmo ir skaidrumo žemėje daugintojas, net jeigu jis veda mus per ašaras ir skausmingą įtampą. Gal poetas, kurio eilės mus žavi, buvo liūdnas vientulys, o muzikas — niūrus svajotojas, bet ir tada jo veikalas yra dievų ir žvaigždžių giedrumo dalis. Ką jis mums duoda, yra jau ne jo tamsa, kančia ar siaubas, o grynas šviesos, amžinos giedros lašas. Ir kai ištisos tautos ir kalbos mituose, kosmogonijose, religijose siekia ištirti pasaulio gelmes, šitoji giedra yra paskutiniausias ir aukščiausias jų pasiekiamas tikslas.
Romanas savo savitu ir originaliu, apgalvotai sukonstruotu ir priverčiančiu į jį įsigyventi pasauliu man priminė Umberto Eco kūrybą, ypač Rožės vardą, nes didžiąją dalį knygos net ir maniau, kad veiksmas vyksta kažkada Viduramžiuose, kol nešmėsteldavo koks radijas ar automobilis, ir tik baigusi skaityti sužinojau, kad buvau nukelta į Hesės įsivaizduojamą XXII-ą amžių. Na, nelabai progresyvus ir utopinis jis romane pavaizduotas, bet ką gali žinoti, kaip ten bus, gal pamiršime mes išmaniuosius telefonus ir save vairuojančias mašinas sugrįždami prie ūkininkavimo kaimuose ir meditavimo vienuolynuose. O romanas stiprus, nors ne intriguojantis. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.
Nuojauta, kad iš tikrųjų gal visas pasaulis tėra tik žaismas ir paviršius, tik vėjo dvelksmas ir vilnių raukšlelės virš nepažįstamų gelmių, pervėrė bežiūrintį princą piemenaitį ne kaip mintis, o kaip kūniškas šiurpulys ir vos juntamas svaigulys, kaip grasos ir pavojaus pojūtis, traukiąs į save ir trokštamas. Mat, kaip jautė berniukas, tasai jogas buvo pro pasaulio paviršių, pro paviršiaus pasaulį nusileidęs į patį būties dugną, į visų daiktų paslaptį, jis buvo sutraukęs juslių kerų tinklą, šviesos, garsų, spalvų, pojūčių žaismo tinklą, buvo visa tai nusimetęs nuo savęs ir tvirtai įleidęs šaknis į tai, kas esminga ir nekintama. Berniukas, nors kitados brahmanų auklėtas ir apdovanotas ne vienu dvasinės šviesos spinduliu, tuos dalykus ne protu suprato ir žodžiais nebūtų mokėjęs nieko apie tai pasakyti, bet jis pajuto tai, kaip palaimos valandą pajuntame dievybės artumą, jis pajuto tai kaip didžios pagarbos ir susižavėjimo tuo žmogum šiurpą, pajuto tai kaip meilę jam ir kaip ilgesį tokio gyvenimo, kokį rodėsi gyvenąs tasai sėdintis vyras, paskendęs susimąstyme.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.
komentarai
Join the discussion and tell us your opinion.
Hesses ir Haruki Murakami esu perskaičiusi lb daug ir atrodo, kad labai seniai, tai smagu, kad jos vis dar skaitomos, įdomios ir „neišėjusios iš mados”. Dar turiu mintį, kad gal vėl padarome kokį bendrą projektą?
O aš Murakami esu perskaičiusi beveik viską, tuo tarpu Hesę tik pradėjau atrasti. Padarykime, žinoma!
Ar yra idėjų?
Cha, supratau, kad Tu turi idėjų 🙂 Kol kas mano galva, kaip ir visas kūnas, atostogauja, bet kai kils kokia mintis, būtinai pasidalinsiu!