Gabaliukas rugsėjo Juodkrantėje, užsukant į Vėžaičius

Potencialiems darbdaviams ėmus grėsmingai kėsintis į mano fantastišką laisvalaikį, susikraunu mažytį lagaminėlį ir sprunku pajūrin. Dargi netikėtai užsuku į Vėžaičius, mat pakelės žemėlapy randu prie šio miesteliuko nupieštą dvarą. Vietiniai perklausia: ką tokį, barą?, – kai teiraujuosi, kur jį rasti. Tai taip iki galo ir nesuprantu, ar čia tai, ką pagal planą turėjau išvysti:

O Neringoj tai kaip visuomet – smilčių sūrumas, įkaitusi oda, tūkstančiai kubinių metrų apkvaitusios erdvės, raginančios lakstant kelti smėlio audras, erzinti bangas basomis pėdomis ir atsiliepinėti į žuvėdrų klyksmus.

O kopos nirtulingai spangsta medumi, varvančiais saulėlydžiais ir erškėčiai tuo pat metu demonstruoja žydėjimą bei vaisingumą, o stebukle!

Medūzos išropoja krantan atsiduoti saulėtai mirčiai, aš tingiai markstausi, nužeriu smėlį nuo knygos puslapių ir springdama iš malonumo geriu saldžius spindulius kiekvienu kūno milimetru; lik manyje, saugiai peržiemok, basakoje vasara!

O šilų samanos kvepia baravykais, pernokusiom mėlynėm ir gaiva sirpstančiom bruknėm, prisikemšu pilną skrandį pajūrio dvasios; apie viską pagalvota, sako Juodkrantė.

O vakarai dvelkia marių žolėmis, mažais vaikiukais, minančiais namo dviračius, šviežiai rūkyta žuvimi, knygomis ant suoliukų, svaigiais gulbių kaklų linkiais ir ilgais pasivaikščiojimais, žibintams dūsaujant pakrantės jaukumą…