Flamingai ir garstyčios – vieno lizdo paukščiai

Mažais dygiais spygliukais iš už kampo išlenda niekad nenurimstanti vienatvė, sugurina mano šukuosenas, kurias narpliojau pusvalandžius. Ir ką Tu jai. Šaltais (apšąlusiais?) veidais skinasi kelią praeiviai, atsitiktinai sukuždėdami man aistringos meilės žodžius. Beviltiška tikėti, liūdna nepastebėti. Mano pasaulis yra kvapai, mano nuotaikos išsmilkaluotos, mano pėdos svariai švariai išmirkytos druskinguose vandenyse. O kaip dėl skėtukų po palmėmis? Kokiu kampu atversti šezlongą? Šimtu aštuoniasdešimt? Bumpt.

Pamiršk mano vasaras, aš miegu. Basos kojos karštame smėlyje, susivėlusios antklodėje, įsirėmusios į Tavo akiduobes. Maskatuoji galūnėmis, tukseni į sąžinę, atkloji galvą, ką veiki? Mažiom aštriom žirklutėm sukarpau savo vestuvines suknias į lygutėles linijas, supinu negimsiančioms dukroms į galvas ir pasigirsta priekaištaujantys atodūsiai. Mano kambariuose trūksta oro ir kalėdų. Mokausi iš baltų pamišėlių smagaus lingavimo, o mano pasaulėli, ką Tu dabar darysi. Nekurk dramatiškų pabaigų, nekosėk kraujais, nevairuok į upę – šalta. LP, išgelbėk mane. Škėma, ir Tu gali prisijungti. Miręs duoki man ranką. Karčiai suspausk mano smilkinius, pergręžk kaukolę, suleisk vaistų, nuo kurių galėčiau nebeužuosti, nes smarvė kiaurai griaužia sapnus.

Ką begalvotum, Tavo interpretacijos apie mane klaidingos. Man yra visai kas kita, nei Tu manai. Tikrai.

Hits: 0