Danutė Gailienė: Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu

Mes turbūt dar nepajėgūs iki galo suvokti šito poveikio masto. Represinė sistema naudojo prieš savo piliečius fizinį ir psichologinį smurtą. Žmonės buvo nuasmeninami, žeminami. Jie įprato slėptis, slopinti savo jausmus ir tikrąją nuomonę. Vis įprastesnis tapo psichologinis ir moralinis dvilypumas. Patyrę agresiją ir negalėdami išreikšti savo jausmų konstruktyviais būdais, kai kurie žmonės patys tapo destruktyvūs – kupini nesuvokto pykčio, kurį liejo agresyviais ir autoagresyviais veiksmais. Plito įtarumas, girtavimas, savižudybės. Kita vertus, paklusniems ir lojaliems piliečiams buvo užtikrinamas tam tikras socialinis stabilumas ir buitinės garantijos. Žmonės buvo priversti rūpintis tik išgyvenimo strategijomis.

Mokslinis psichologijos profesorės veikalas apie tai, kaip traumos, ypač ilgalaikės, paveikia atskirus žmones ir kartu visą visuomenę. Atrodo savaime suprantama, kad karo žiaurumus ir tremtį patyrę asmenys jaučia ilgalaikius traumos padarinius, tačiau juk iš esmės visi mes, gyvenę totalitarizmo priespaudoje, tą traumą išgyvenome. Tiesiog ji tokia plati ir kolektyvinė, kad jos nejaučiame, nesuvokiame, neįsisąmoniname.

Skaitydama šią knygą susimąsčiau, kokia būčiau aš, kokie būtų buvę mano tėvai, jei mano seneliai nebūtų išgyvenę karo baisybių, tremties, jei tėvai ir seneliai būtų gyvenę laisvoje demokratinėje šalyje, o ne represiniame režime. Jis neabejotinai pakeitė jų asmenybės savybes, privertė tapti nepatiklesniais, įtaresniais. Tarkim, mano močiutė buvo mokytoja iš pašaukimo, bet norėdama dirbti mylimą darbą ji buvo priversta slėpti savo tikėjimą, kuris taip pat buvo svarbi jos pasaulėžiūros dalis.

Nors knygos pavadinimas gali nuskambėti kaip pagraudenimas, iš tiesų čia nėra patetiškos savigailos, tik pateikiami reikšmingi faktai, supažindinama su naujausiais tyrimų apie traumų psichologiją rezultatais, analizuojama informacija apie tai, kas daroma ir galėtų būti daroma siekiant padėti traumų aukoms.

Tai nėra lengvas skaitinys. Ne dėl to, kad būtų parašytas sudėtingais moksliniais terminais, tikrai jų daug nėra, tiesiog emocinis krūvis yra itin sunkus ir galingas, nepavyksta daug perskaityti vienu ypu – tiesiog neįmanoma sveiku protu suvokti, kaip viena žmonių grupė gali sąmoningai norėti tokiu mastu žaloti kitą žmonių grupę. Baisiausia, kad jie visu pajėgumu tai daro ir šiandien, netgi šią akimirką, kai skaitai šį tekstą. Nebūkim abejingi.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.