Apie rašymą ir trynimą

Parašau, ištrinu, vėl ir vėl, sukuriu keletą juodraščių – o gal pavyks vėliau tą mintį išplėtoti, kitą kartą prisėdusi perskaitau, pritariamai palinkčioju, bet nebeišplėtoju, ir stirkso tinklaraštis vienišas, apleistas ir liūdnas, be dėmesio ženklų.

Kai buvau jaunesnė ir pilnesnė nutrūktgalviško maksimalizmo, kai buvau kaprizingesnė, kategoriškesnė ir principingesnė, atrodė labai šaunu reikšti čia savo nuomonę – va, kokia aš teisuolė, aš manau taip ir ne kitaip, aš gyvenu taip ir ne kitaip (o tuo tarpu jei Tu manai ir gyveni kitaip, tai Tu ne teisuolė(-is), būk kaip aš ir būsi šauni(-us). O dabar kasdien vis labiau ir labiau suvokiu, kiek daug žmonių pasirinkimų lema jų asmeninės istorijos, jų nukeliautos kelionės ir išsigydytos (arba ne) žaizdos. Kiekvienas turi savo tiesą, kiek žmonių, tiek tiesų, ir parašydama savąją tik tenkinu paiką ego užgaidą. Bet va, ir vėl tai darau 🙂

Pradedu įrašą apie santykį su savo kūnu, pripaistau apie tai, kaip baisu, kad XXI-ame amžiuje moterys vis dar visuomenės yra spaudžiamos elgtis pagal joms primestus grožio standartus, bet paskui pati einu depiliuotis kojų ar dažytis plaukų, ir ką? Pati elgesiu prieštarauju savo žodžiams. Galvoju parašyti apie migreną, grynai visuomenės švietimo tikslais, kad žmonės žinotų, jog tai nėra tik eilinis ai, skauda galvą, ką reiškia visiškai iškristi iš gyvenimo dienai ar dviems, ir taip kas savaitę, bet paskui suvokiu, kad šis įrašas greičiausiai būtų eilinis aukos pasiguodimas – va, kaip man blogai, užjauskite mane, nors tūkstančiai, net milijonai žmonių gyvena su žymiai baisesnėmis ligomis ir ką.

Balta

Taip ir žaidžiu: parašau, ištrinu… Nors rašyti norisi, pirštai smagiai barška ant klaviatūros, o dar smagiau pasiknaisioti senuose įrašuose – šis dienoraštis, nors ir viešas, žymiai tiksliau nei aš pati prisimena, kokia buvau, kuo kvėpavau, dėl ko svaigau ir nuo ko purčiausi. Dabar skaitau Agnės Matulaitės knygą, kuri sudaryta iš jos Feisbuko įrašų. Įsivaizduoju, kaip smagu savo kasdienio gyvenimo nuotrupas va šitaip materializuoti į dažais kvepiantį popierių. O pati tuo tarpu renkuosi būti atvira – jei rašysis – rašysiu, jei trinsis – trinsiu. Ačiū, kad skaitai.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

4 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Petras
2019 01 21 | 15:40

Labai pažįstamas jausmas – būtent dėl jo pradėjau nebeskelbti savo tinklaraščio įrašų Facebooke. Tada gali rašyti tik sau, dėliotis mintis taip kaip patinka *tau*, o ne skaitytojams: man tinklaraštis būtent savo paties minčių susidėliojimo vieta. Ir kuo mažiau įpareigojančios auditorijos, tuo daugiau intymumo ir autentiškumo.

PinkCity
2019 01 21 | 16:28

Ačiū už pasidalinimą panašiomis jausenomis, Petrai. Aš apskritai Feisbuko nemėgstu, nes jis nužudė tinklaraščius. Juokauju, aišku. O gal ir ne! Bet vis tiek džiaugiuosi, kad jo laikai jau baiginėjasi…

scania
2019 01 22 | 3:22

Taip ir yra.
Bet ir priešingai taip pat 😉
Pvz yra tūkstančiai žmonių, kurie gadinasi nuotaikas dėl dar menkesnių nesmagumų, ir paskaičius apie migreną gal ką suprastų?
Žmonės suvokia palygindami. Tik turi turėti, ką lyginti.
Rašyk. Jei tau smagu rašyti, tai kitam bus smagu skaityti.
Net jei parašysi nesąmonę, gali būti, kad įkvėpsi ką parašyti geriau.
O tai jau rezultatas.

PinkCity
2019 01 22 | 14:49

Oooo, kokie žmonės! Geras, kaip smagu matyti dešimtmečio senumo skaitytojus ir komentuotojus… Dėkui!

Palikti atsakymą